蜜桃交友

Kokie buvo 拧v. Pranci拧kaus Asy啪ie膷io ketinimai? Popie啪ius citavo 拧ventojo biograf膮 Tom膮 Celaniet寞, pasak kurio Pranci拧kus nor臈jo vis懦 鈥瀔奴no akims鈥� parodyti, kokiomis nepatogiomis aplinkyb臈mis Betliejuje gim臈 Vaikelis, kaip buvo paguldytas 臈d啪iose ant 拧ieno, tarp jau膷io ir asil臈lio.

Pranci拧kus nor臈jo sukurti ne gra啪懦 meno k奴rin寞, bet su啪adinti nuostab膮 d臈l kra拧tutinio Vie拧paties nuolankumo i拧 meil臈s mums ir d臈l Betliejaus grotos kuklumo. Ir i拧 ties懦, Asy啪iaus 拧ventojo biografas para拧臈, jog jaudinan膷ioje gyvosios prakart臈l臈s scenoje suspind臈jo Evangelijos paprastumas, buvo i拧auk拧tintas neturtas ir nuolankumas, Gre膷as tapo tarsi nauju Betliejumi.     

鈥濸abr臈啪iau 拧寞 啪od寞: nuostaba. Jis svarbus. Jei mes, krik拧膷ionys, 寞 prakart臈l臋 啪velgiame tik kaip 寞 gra啪懦 istorin寞, kad ir religin寞, dalyk膮, to nepakanka. Kai atsiduriame prie拧 沤od啪io 漠sik奴nijimo 鈥� J臈zaus gimimo sl臈pin寞, mums reikia religin臈s nuostabos. Jei susid奴rus su sl臈piniais tokios nuostabos n臈ra, m奴s懦 tik臈jimas pavir拧utinis鈥�, 鈥� pa啪ym臈jo Pranci拧kus.

艩tai pirmasis akcentas: prakart臈l臈 gimsta kaip paprasto esmingumo pamoka. Tai i拧kalbinga ir m奴s懦 dienomis, kai da啪nai rizikuojame i拧 aki懦 pamesti tai, kas i拧 ties懦 svarbu gyvenime, tai, kas yra didu. Paradoksas, bet 拧i rizika yra didesn臈 per Kal臈das, kai panyrame 寞 j懦 prasm臋 blukinant寞 vartotoji拧kum膮. 沤inoma, dalintis dovanomis yra gra啪u, bet kal臈dinis vartotoji拧kumas stumia 寞 freneti拧k膮 i拧laidavim膮 ir 拧ven膷i懦 organizavim膮, kuriame neb臈ra vietos vidinei nuostabai.

O prakart臈l臈 buvo sukurta tam, kad mums primint懦 tai, kas i拧 ties懦 svarbu: apsigyventi tarp m奴s懦 at臈jus寞 Diev膮, kitus esminius santykius, tokie siejo J臈z懦, Juozap膮 ir Marij膮, ar jausmus, parodytus piemen懦. Pirmieji liudytojai buvo labai paprasti 啪mon臈s, kurie prisistato tokie, kokie yra. 沤mon臈s yra pirmiau u啪 daiktus.

Ta膷iau be esmingo paprastumo 拧v. Pranci拧kaus Asy啪ie膷io biografas kalba apie kit膮 dalyk膮 鈥� apie d啪iaugsm膮. Kal臈d懦 dien膮, pasak jo, Pranci拧kus 拧vyt臈jo, o aplink susirink臋 啪mon臈s gaud臈 d啪iaugsmu ir namo sugr寞啪o pripildyti laim臈s. 艩is d啪iaugsmas, pasak popie啪iaus, skiriasi nuo paprasto linksminimosi 鈥� kuris taip pat, jei linksminamasi gerais, o ne blogais b奴dais, yra geras ir 啪mogi拧kas dalykas. Ta膷iau kal臈dinis d啪iaugsmas yra kitoks,  vidinis ir gilus. Kartais, prid奴r臈 Pranci拧kus, pasiduodame pagundai linksmintis be d啪iaugsmo. Triuk拧maujame, juokiam臈s, juokiname, o 拧irdis li奴dna.     

I拧 kur tas nepaprastas Kal臈d懦 d啪iaugsmas? Tikrai ne d臈l to, kad 寞 namus parsine拧臈me dovan懦 ar prabangiai at拧vent臈me. Ne, tai d啪iaugsmas, kuris i拧siver啪ia i拧 拧irdies, kai tarsi savo rankomis palie膷iamas J臈zaus artumas, Dievo 拧velnumas, nepaliekantis 啪mogaus vieno. Tokia yra prakart臈l臈s patirtis: konkre膷iai suvokti Dievo artum膮. Artumas, 拧velnumas, atjauta yra trys Dievo nuostatos, kurias galime pajusti 啪velgdami 寞 prakart臈l臋, melsdamiesi 拧alia jos.

 鈥濨rang奴s broliai ir seserys, prakart臈l臈 yra tarsi nedidelis 拧ulinys, i拧 kurio galima pasisemti Dievo artumo, vilties ir d啪iaugsmo 拧altinis鈥�, 鈥� sak臈 popie啪ius. Prakart臈l臈 yra tarsi gyvoji Evangelija, nam懦 Evangelija. Kaip ir 艩ventajame Ra拧te minimas 拧ulinys, ji yra susitikimo vieta, kur mes, kaip Betliejaus piemenys ir Gre膷o gyventojai, atne拧ame J臈zui savo gyvenimo l奴kes膷ius ir r奴pes膷ius. Jei prie prakart臈l臈s patik臈sime J臈zui visa, kas mums svarbu, taip pat patirsime 鈥瀊egalin寞 d啪iaugsm膮鈥� (Mt 2, 10). D啪iaugsm膮, kuris kyla i拧 nuostabos kupino Dievo sl臈pini懦 kontempliavimo. Prisiartinkime prie prakart臈l臈s, pa啪velkime 寞 j膮 ir leiskime, kad ka啪kas u啪gimt懦 m奴s懦 拧irdyje. (RK / Pope)