Tre?iadienio katechez?. Prakart?l? primena tai, kas svarbu ir didu
Kokie buvo ?v. Pranci?kaus Asy?ie?io ketinimai? Popie?ius citavo ?ventojo biograf? Tom? Celaniet?, pasak kurio Pranci?kus nor?jo vis? ?kūno akims“ parodyti, kokiomis nepatogiomis aplinkyb?mis Betliejuje gim? Vaikelis, kaip buvo paguldytas ?d?iose ant ?ieno, tarp jau?io ir asil?lio.
Pranci?kus nor?jo sukurti ne gra?? meno kūrin?, bet su?adinti nuostab? d?l kra?tutinio Vie?paties nuolankumo i? meil?s mums ir d?l Betliejaus grotos kuklumo. Ir i? ties?, Asy?iaus ?ventojo biografas para??, jog jaudinan?ioje gyvosios prakart?l?s scenoje suspind?jo Evangelijos paprastumas, buvo i?auk?tintas neturtas ir nuolankumas, Gre?as tapo tarsi nauju Betliejumi.
?Pabr??iau ?? ?od?: nuostaba. Jis svarbus. Jei mes, krik??ionys, ? prakart?l? ?velgiame tik kaip ? gra?? istorin?, kad ir religin?, dalyk?, to nepakanka. Kai atsiduriame prie? ?od?io ?sikūnijimo – J?zaus gimimo sl?pin?, mums reikia religin?s nuostabos. Jei susidūrus su sl?piniais tokios nuostabos n?ra, mūs? tik?jimas pavir?utinis“, – pa?ym?jo Pranci?kus.
?tai pirmasis akcentas: prakart?l? gimsta kaip paprasto esmingumo pamoka. Tai i?kalbinga ir mūs? dienomis, kai da?nai rizikuojame i? aki? pamesti tai, kas i? ties? svarbu gyvenime, tai, kas yra didu. Paradoksas, bet ?i rizika yra didesn? per Kal?das, kai panyrame ? j? prasm? blukinant? vartotoji?kum?. ?inoma, dalintis dovanomis yra gra?u, bet kal?dinis vartotoji?kumas stumia ? freneti?k? i?laidavim? ir ?ven?i? organizavim?, kuriame neb?ra vietos vidinei nuostabai.
O prakart?l? buvo sukurta tam, kad mums primint? tai, kas i? ties? svarbu: apsigyventi tarp mūs? at?jus? Diev?, kitus esminius santykius, tokie siejo J?z?, Juozap? ir Marij?, ar jausmus, parodytus piemen?. Pirmieji liudytojai buvo labai paprasti ?mon?s, kurie prisistato tokie, kokie yra. ?mon?s yra pirmiau u? daiktus.
Ta?iau be esmingo paprastumo ?v. Pranci?kaus Asy?ie?io biografas kalba apie kit? dalyk? – apie d?iaugsm?. Kal?d? dien?, pasak jo, Pranci?kus ?vyt?jo, o aplink susirink? ?mon?s gaud? d?iaugsmu ir namo sugr??o pripildyti laim?s. ?is d?iaugsmas, pasak popie?iaus, skiriasi nuo paprasto linksminimosi – kuris taip pat, jei linksminamasi gerais, o ne blogais būdais, yra geras ir ?mogi?kas dalykas. Ta?iau kal?dinis d?iaugsmas yra kitoks, vidinis ir gilus. Kartais, pridūr? Pranci?kus, pasiduodame pagundai linksmintis be d?iaugsmo. Triuk?maujame, juokiam?s, juokiname, o ?irdis liūdna.
I? kur tas nepaprastas Kal?d? d?iaugsmas? Tikrai ne d?l to, kad ? namus parsine??me dovan? ar prabangiai at?vent?me. Ne, tai d?iaugsmas, kuris i?siver?ia i? ?irdies, kai tarsi savo rankomis palie?iamas J?zaus artumas, Dievo ?velnumas, nepaliekantis ?mogaus vieno. Tokia yra prakart?l?s patirtis: konkre?iai suvokti Dievo artum?. Artumas, ?velnumas, atjauta yra trys Dievo nuostatos, kurias galime pajusti ?velgdami ? prakart?l?, melsdamiesi ?alia jos.
?Brangūs broliai ir seserys, prakart?l? yra tarsi nedidelis ?ulinys, i? kurio galima pasisemti Dievo artumo, vilties ir d?iaugsmo ?altinis“, – sak? popie?ius. Prakart?l? yra tarsi gyvoji Evangelija, nam? Evangelija. Kaip ir ?ventajame Ra?te minimas ?ulinys, ji yra susitikimo vieta, kur mes, kaip Betliejaus piemenys ir Gre?o gyventojai, atne?ame J?zui savo gyvenimo lūkes?ius ir rūpes?ius. Jei prie prakart?l?s patik?sime J?zui visa, kas mums svarbu, taip pat patirsime ?begalin? d?iaugsm?“ (Mt 2, 10). D?iaugsm?, kuris kyla i? nuostabos kupino Dievo sl?pini? kontempliavimo. Prisiartinkime prie prakart?l?s, pa?velkime ? j? ir leiskime, kad ka?kas u?gimt? mūs? ?irdyje. (RK / Pope)
