Gav臈nios pamokslas Vatikane: ne atsiriboti nuo pasaulio, bet saugotis piktojo
艩ie 啪od啪iai yra tokie kupini turinio ir tokie gra啪奴s, kad krik拧膷ionys nuo pat prad啪i懦 Krist懦 vadino pasaulio 拧viesa. K膮 拧ie J臈zaus 啪od啪iai rei拧kia mums, 膷ia ir dabar? Pasak pamokslininko, pirmoji 拧i懦 啪od啪i懦 reik拧m臈 yra ta, kad J臈zus yra pasaulio 拧viesa, nes jis yra auk拧膷iausias ir galutinis Dievo aprei拧kimas 啪monijai. Naujumas slypi tame, kad pats J臈zus yra aprei拧k臈jas ir aprei拧kimas. A拧 esu 拧viesa, o ne a拧 ne拧u 拧vies膮 寞 pasaul寞, sak臈 J臈zus. Jis yra ir skelb臈jas, ir 啪inia.
Antroji prasm臈 鈥� J臈zus yra pasaulio 拧viesa, nes jis 拧vie膷ia pasauliui, tai yra atskleid啪ia pasaul寞 jam pa膷iam, leid啪ia pasauliui pamatyti save tok寞, koks jis yra Dievo akivaizdoje, sak臈 kardinolas ir toliau kiek pla膷iau aptar臈 abu 拧iuos aspektus.
艩viesa, kuri yra Kristus, visada tur臈jo rimt膮 konkurent膮 鈥� 啪mogaus prot膮. Diskusijos apie tik臈jimo ir proto santyk寞, tiksliau, apie 啪mogaus proto ir dievi拧kojo aprei拧kimo santyk寞, pasi啪ymi radikalia asimetrija. Tikintysis ir ateistas yra protaujantys 啪mon臈s, racionalumas 鈥� tai vienam ir kitam b奴dinga savyb臈, ta膷iau ateistas, skirtingai negu tikintysis, neturi tik臈jimo. Tikintysis kalba savo pa拧nekovo ateisto kalba, ta膷iau ateistas nekalba tikin膷iojo kalba. 艩tai kod臈l geriausia diskusija apie tik臈jim膮 ir prot膮 yra ta, kuri vyksta 啪mogaus viduje, tarp jo paties tik臈jimo ir proto. 沤monijos m膮stymo istorijoje turime garsi懦 tokio dialogo pavyzd啪i懦: Augustinas i拧 Hipono, Tomas Akvinietis, Blaise鈥檃s Pascalis, Sørenas Kierkegaard鈥檃s, Johnas Henry Newmanas, gal臈tume prid臈ti Jon膮 Pauli懦 II, Benedikt膮 XVI. Kiekvienas i拧 j懦 daro i拧vad膮, kad auk拧膷iausias 啪mogaus proto veiksmas yra pripa啪inti, jog yra ka啪kas vir拧 jo. Tai taip pat labiausiai i拧auk拧tina prot膮, nes rodo jo geb臈jim膮 per啪engti save, sak臈 kardinolas R. Cantalamessa. Yra tik du galimi 寞tampos tarp tik臈jimo ir proto sprendimo b奴dai 鈥� arba u啪daryti prot膮 鈥瀏rynojo proto鈥� ribose, arba per啪engti 拧ias ribas, leisti protui 鈥瀒rtis 寞 gilum膮鈥�.
Kita, kaip sakyta, 啪od啪i懦 鈥瀙asaulio 拧viesa鈥� reik拧m臈 yra ta, kad 拧i 拧viesa ap拧vie膷ia visk膮, kas yra pasaulyje. Pasak pamokslininko, 拧ia antr膮ja prasme J臈zus ir jo Evangelija turi pavojing膮 konkurent膮 ar netgi vidaus prie拧膮. 沤od啪iai 鈥瀙asaulio 拧viesa鈥� gali b奴ti suprantami ne kaip 鈥炁iesa pasauliui鈥�, bet kaip paties pasaulio 拧viesa. Pastaruoju atveju ne Evangelija, bet pasaulis verst懦 visk膮 matyti savo 拧viesoje. Pavojus prisitaikyti prie 拧io pasaulio 鈥� supasaul臈jimas 鈥� gresia ir religin臈je bei dvasin臈je, ir socialin臈je srityse. 艩tai d臈l ko 拧v. Paulius ragino Romos krik拧膷ionis: 鈥濶esekite 拧iuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad gal臈tum臈te suvokti Dievo vali膮, 鈥� kas gera, tinkama ir tobula鈥� (Rom 12, 2).
Supasaul臈jimas gali tur臈ti daug prie啪as膷i懦, ta膷iau pagrindin臈 yra tik臈jimo kriz臈. B奴tent tik臈jimas yra pagrindinis kovos laukas tarp krik拧膷ionio ir pasaulio. Per tik臈jim膮 krik拧膷ionis nepriklauso pasauliui, pasauliui suprantamam kaip tai, kas prie拧inasi tik臈jimui. Did啪iausia m奴s懦 paguoda 拧ioje kovoje su pasauliu, kuris yra mumyse ir kuris yra i拧or臈je, yra 啪inojimas, kad prisik臈l臋s Kristus ir toliau meld啪iasi u啪 mus T臈vui 啪od啪iais, kuriais jis atsisveikino su savo apa拧talais: 鈥濧拧 nepra拧au, kad juos paimtum i拧 pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo鈥� (Jn 17, 15). (jm / Pope)
