蜜桃交友

Pranci拧kus aukojo ne eilinio liturginio laikotarpio XXIII savait臈s antradienio, bet votyvines Mi拧ias 艩v膷. M. Marijos garbei. Pirmajame skaitinyje skamb臈jo prana拧o Izaijo 啪od啪iai apie gimsiant寞 k奴dik寞, kuris valdys pasaul寞 ir atne拧 寞 j寞 savo taik膮.

鈥濵ums k奴dikis gim臈, S奴nus mums duotas鈥� (Iz 9, 5). 艩iais 啪od啪iais prana拧as kreipiasi 寞 Jeruzal臈s gyventojus miesto klest臈jimo laikotarpiu, kuriam, deja, buvo b奴dingas ir didelis moralinis nuosmukis, prad臈jo popie啪ius homilij膮. Prana拧as skelbia nauj膮 horizont膮, kur寞 atvers Dievas 鈥� vilties ir d啪iaugsmo ateit寞 be priespaudos ir kar懦. Patek臈s skaisti 拧viesa, kuri i拧laisvins i拧 nuod臈m臈s tamsos, Dievas tai padarys ne ginkl懦 ir turt懦 galia, bet dovanodamas savo S奴n懦. 鈥濸am膮stykime apie 拧寞 寞vaizd寞, 鈥� sak臈 Pranci拧kus. 鈥� Dievas skleid啪ia savo gelbstin膷i膮 拧vies膮 dovanodamas S奴n懦.鈥�

Visur pasaulyje vaiko gimimas yra spindinti d啪iaugsmo ir 拧vent臈s akimirka. Matydamas naujagim寞 netgi kie膷iausios 拧irdies 啪mogus prisipildo 拧velnumo, o nusivyl臋s v臈l atranda vilt寞. Ryt懦 Timore yra daug vaik懦, sak臈 Pranci拧kus. Tai jauna 拧alis, kiekviename kampelyje jau膷iamas gyvyb臈s pulsavimas. Ir tai yra did啪iul臈 dovana.

艩ios dienos liturgijoje pagerbiame Dievo Motin膮, davusi膮 pasauliui Vie拧pat寞, kuris nor臈jo gimti ma啪as, kad tapt懦 m奴s懦 broliu. 鈥濼od臈l, brang奴s broliai ir seserys, nebijokime pasidaryti ma啪i prie拧 Diev膮 ir vieni prie拧 kitus, 鈥� kalb臈jo Pranci拧kus. 鈥� Nebijokime aukoti savo laik膮, per啪i奴r臈ti savo planus, ko nors atsisakyti, kad broliui ar seseriai b奴t懦 geriau, kad jie b奴t懦 laimingesni. Pakeisti savo planus neb奴tinai rei拧kia juos atmesti kaip netikusius, bet rei拧kia padaryti juos dar gra啪esnius dovanojant save kitiems ir priimant kitus.鈥�

Didyb臈s vir拧奴n臈 yra atiduoti savo gyvenim膮 i拧 meil臈s: kaip Marija ir kaip J臈zus, kuris ant kry啪iaus atidav臈 visk膮, pasidar臈 ma啪as, bej臈gis, silpnas, kad T臈vo Karalyst臈je parengt懦 viet膮 kiekvienam i拧 m奴s懦.

Popie啪ius homilijoje pamin臈jo du tradicinius ryt懦 timorie膷i懦 papuo拧alus, pagamintus i拧 brangi懦j懦 metal懦. Pirmasis, puo拧iantis kakt膮, simbolizuoja saul臈s 拧vies膮. Jis byloja apie j臈g膮, energij膮 ir 拧ilum膮 ir gali reik拧ti gyvyb臋 teikian膷i膮 Dievo gali膮. Antrasis, dedamas ant kr奴tin臈s, primena 拧veln懦 m臈nulio 拧vyt臈jim膮, byloja apie ramyb臋, vaisingum膮 ir simbolizuoja motinos 拧velnum膮. Taip Vie拧pats parodo savo didyb臋, kurios esm臈 yra meil臈 ir gailestingumas.

鈥濼aigi per 拧i膮 Eucharistij膮 kartu melskime, kad kiekvienas i拧 m奴s懦, kaip vyrai ir moterys, kaip Ba啪ny膷ia ir visuomen臈, mok臈tume atspind臈ti pasaulyje stipri膮 ir 拧velni膮 meil臈s Dievo 拧vies膮, Dievo, kuris, kaip meld臈m臈s psalm臈je, 鈥瀙akelia silpn膮 啪mog懦 i拧 dulki懦, i拧traukia elget膮 i拧 拧iuk拧lyno, kad pasodint懦 su kilmingaisiais 鈥� su savo tautos did啪i奴nais  (Ps 113, 7鈥�8)鈥�, 鈥� baig臈 homilij膮 Pranci拧kus. (jm / Pope)