蜜桃交友

 鈥濽niversiteto u啪duotis 鈥� suteikti integrali膮 formacij膮, kad asmenys gaut懦 寞rankius, reikalingus dabar膷iai interpretuoti ir atei膷iai planuoti鈥�, 鈥� sak臈 Pranci拧kus.

Kult奴rin臈 formacija, pasak jo, niekada n臈ra savitiksl臈, o universitetai tur臈t懦 vengti rizikos tapti 鈥瀔atedromis dykumoje鈥�. D臈l savo pa膷ios prigimties universitetai yra vietos, kur gimsta naujos id臈jos ir stimulai, reikalingi  啪mogaus m膮stymui ir gyvenimui, visuomen臈s i拧拧奴kiams. Gra啪u, kad universitete gimsta kult奴ra, gimsta id臈jos, o ypa膷 鈥� skatinama aistra ie拧koti tiesos ir tarnauti 啪monijos pa啪angai. Kataliki拧kas universitetas yra pa拧auktas duoti lemiam膮 J臈zaus Kristaus Evangelijos raugo, druskos ir 拧viesos bei gyvosios Ba啪ny膷ios, visada atviros naujiems scenarijams ir pasi奴lymams, Tradicijos ind臈l寞.  

鈥濶or臈膷iau jums skirti paprast膮 kvietim膮: pl臈skite pa啪inimo ribas!鈥�, 鈥� sak臈 popie啪ius Liuveno katalik懦 universiteto d臈stytojams. Anot jo, tai ne tiek s膮vok懦 ir teorij懦 dauginimas, kiek akademinio ir kult奴rinio ugdymo pavertimas gyva erdve, kuri apima gyvenim膮 ir kalba gyvenimui. Tuo tarpu m奴s懦 kontekste, pasak Pranci拧kaus, m奴s懦 erdv臈, m奴s懦 sienos yra suspaustos d臈l dviej懦 motyv懦.   

Viena, esame panir臋 寞 kult奴r膮, kurioje atsisakoma tiesos ie拧kojimo. Prarad臋 ramyb臈s neduodan膷i膮 ie拧kojimo aistr膮, radome patog懦 prieglobst寞 vadinamajame silpname m膮styme, 寞sitikinime, kad viskas yra vienoda, kad vienas dalykas prilygsta kitam, kad viskas yra reliatyvu. Antra, kai universitetuose ir kitur kalbama apie ties膮, da啪nai pasiduodama racionalistiniam po啪i奴riui, pagal kur寞 tik tai, k膮 galime pamatuoti ir patirti, galima laikyti tiesa, tarsi gyvenimas b奴t懦 tik materija ir tai, kas matoma. Abiem atvejais ribos yra siauros.

Pirmas atvejis byloja apie dvasios nuovarg寞, d臈l kurio atsiduriame nuolatiniame netikrume ir beaistr臈je b奴senoje, tarsi b奴t懦 beprasmi拧ka ie拧koti prasm臈s tikrov臈je, kurios negalime suprasti. 艩is jausmas da啪nai i拧ry拧k臈ja tam tikruose Franzo Kafkos, kuris apra拧臈 tragi拧k膮 ir skausming膮 XX a. 啪mogaus b奴kl臋, k奴rini懦 persona啪uose. Vieno apsakymo veik臈j懦 pokalbyje aptinkame tok寞 teigin寞: 鈥濵anau, kad j奴s nesir奴pinate tiesa tik tod臈l, kad tai pernelyg vargina鈥�. Tiesos ie拧kojimas vargina, nes ver膷ia mus i拧eiti i拧 sav臋s, rizikuoti, kelti klausimus. O patiriant tok寞 nuovarg寞 mus pradeda vilioti pavir拧utini拧kas ir daug klausim懦 nekeliantis gyvenimas. Pana拧iai mus labiau traukia lengvas, patogus tik臈jimas, kuris niekada nieko neklausin臈ja.

Antru atveju turime besiel寞 racionalizm膮, 寞 kur寞 pasinerti dar daugiau rizikuojame d臈l to, kad esame s膮lygojami technokratin臈s kult奴ros. Kai 啪mogus redukuojamas vien iki materijos, kai tikrov臈 apribojama vien tuo, kas matoma, kai protas suspaud啪iamas iki matematikos ir laboratorini懦 tyrim懦, tada pritr奴ksta nuostabos, tos vidin臈s nuostabos, kuri skatina mus 啪velgti toliau, 啪velgti 寞 dang懦, atrasti pasl臈pt膮 ties膮, kuri atsakyt懦 寞 pagrindinius klausimus: kod臈l a拧 gyvenu, kokia mano gyvenimo prasm臈, koks yra galutinis gyvenimo kelion臈s tikslas ir u啪davinys? Romano Guardini sav臋s klaus臈: 鈥濳od臈l 啪mogus, nepaisant visos pa啪angos, pats sau yra toks nepa啪寞stamas ir vis labiau toks tampa? Tod臈l, kad jis prarado rakt膮, padedant寞 suprasti 啪mogaus esm臋. M奴s懦 tiesos d臈snis sako, kad 啪mog懦 galima pa啪inti tik pradedant nuo vir拧aus, nuo Dievo, nes tik i拧 jo i拧plaukia egzistencija鈥�.

Nesitaikydami su dvasios nuovargiu ir besieliu racionalizmu pra拧ykime Dievo i拧pl臈sti m奴s懦 ribas, ragino popie啪ius Liuveno katalik懦 universiteto d臈stytojus. Pra拧ykime laiminti m奴s懦 darb膮, kad jis tarnaut懦 kult奴rai, sugeban膷iai atsiliepti 寞 拧iandienos i拧拧奴kius. Pati 艩ventoji Dvasia, kuri膮 gavome kaip dovan膮, skatina mus ie拧koti, ple膷ia m奴s懦 m膮stymo ir veikimo erdves, veda mus 寞 vis膮 ties膮.

Popie啪ius sak臈, kad jis nori nuo拧ird啪iai pad臈koti susitikimo dalyviams u啪 tok寞 rib懦 pl臈tim膮, 寞skaitant svetingum膮 tiems, kuriems teko b臈gti i拧 savo 拧ali懦, patirti daug kan膷i懦 ir nesaugumo, kaip buvo parodyta vaizdo reporta啪e susitikimo prad啪ioje. Mums reikia kult奴ros, kuri ne sutvirtina ribas, bet jas ple膷ia. Kuri neatskiria ir neatsistoja vir拧 kit懦, bet veikia kaip geras raugas pasaulio te拧loje visos 啪monijos labui.

鈥濾ienas 拧io kra拧to teologas, Liuveno universiteto aukl臈tinis ir d臈stytojas, yra pasak臋s: 鈥濼ai mes esame degantis kr奴mas, leid啪iantis Dievui apsireik拧ti鈥溾��, 鈥� citavo popie啪ius Adolphe鈥樐� Gesché.

鈥濻augokite 拧ios ugnies liepsn膮, pl臈skite savo ribas! B奴kite neram奴s tiesos ie拧kotojai ir niekada neu啪gesinkite savo aistros, kad nepasiduotum臈te m膮stymo tinguliui. B奴kite tie, kurie kuria 寞traukimo, u啪uojautos, atidumo silpniausiems ir didiesiems pasaulio, kuriame gyvename, i拧拧奴kiams kult奴r膮鈥�, 鈥� pakartojo jis. (RK / Pope)