艩ventosios Marijos Did啪iosios bazilikos dedikacijos 拧vent臈. Popie啪iaus homilija
Pranci拧kus mi拧par懦 homilijoje u啪simin臈 apie priart臈jusi jubiliej懦 pa啪ym臈damas, kad jo metu daug maldinink懦 lankysis 拧ioje 拧ventov臈je pra拧yti 艩ventosios Dievo Motinos palaiminimo tod臈l, kad 艩v膷. M. Marija yra tarpinink臈 maloni懦, kurios 艩ventosios Dvasios d臈ka visuomet ateina vien tik i拧 J臈zaus Kristaus. Popie啪ius prid奴r臈: mes 膷ia susirinkome 拧iandien tarsi vis懦 b奴sim懦 jubiliejaus maldinink懦 avangardas melsti Marijos u啪tarimo ir ypa膷 taikos malon臈s Romai ir pasauliui.
Taikos, pa啪ym臈jo Pranci拧kus, kuri b奴na tikra ir pastovi tik jei kyla i拧 atgailaujan膷i懦 ir atleidim膮 pelniusi懦 拧ird啪i懦; taikos, t臋s臈 popie啪ius, kuri ateina i拧 Kristaus Kry啪iaus per krauj膮, gaut膮 i拧 艩v膷. M. Marijos ir praliet膮 d臈l nuod臈mi懦 atleidimo.
Popie啪ius bazilikos dedikavimo mi拧par懦 homilijoje dalijosi ir mintimis apie sniego, susijusio su 拧ios bazilikos 拧vente, ir bazilikoje esan膷ios garsiosios ir jo labai pam臈gtos Dievo motinos Marijos ikonos 鈥�Salus populi romani鈥� simbolika.
Pranci拧kus ai拧kino vadinam膮j寞 sniego stebukl膮, t. y. IV a. vidurvasar寞 Romoje ant Eskvilino kalvos 寞vykus寞 snyg寞 vietoje, kurioje popie啪ius Liberijus (352鈥�366) nutar臈 pastatydinti koply膷i膮 Dievo Motinos garbei, o popie啪ius Sikstas III (432鈥�440) vietoj koply膷ios toje pa膷ioje vietoje pastat臈 dabartin臋 bazilik膮. Pasak Pranci拧kaus 拧io 寞vykio simbolik膮 padeda suprasti Senojo Testamento tekstas i拧 Siracido knygos, kuriame apie Dievo siun膷iam膮 snieg膮 para拧yta, kad jo 鈥瀊altumas 啪avi鈥� 鈥� jis apakina akis 鈥� ir kad snaig臈ms krintant 鈥瀗eatsistebi 拧irdis鈥� (啪r. Sir 43).
Pasak 拧io autoriaus, snygis sukelia 啪mogaus sieloje dvigub膮 jausm膮: 啪avesio ir nuostabos. Sniegas yra tarsi malon臈s simbolis, sujungiantis gro啪寞 ir neatlyginamum膮. Popie啪ius pasteb臈jo, kad tai yra ka啪kas, ko negalima nusipelnyti, juo labiau nusipirkti, o galima gauti tik kaip dovan膮, tod臈l 拧i malon臈 taip pat yra visi拧kai nenusp臈jama taip, kaip ir sniegas Romoje vasaros viduryje. Malon臈 sukelia susi啪av臈jim膮 ir nuostab膮.
Kreipdamas dalyvi懦 啪vilgsn寞 寞 Marijos ikon膮, pasak Pranci拧kaus, 鈥� 拧ios bazilikos brangakmen寞 鈥� popie啪ius sak臈, kad malon臈 寞gyja visavert臋 krik拧膷ioni拧k膮 i拧rai拧k膮 拧iame Dievo Motinos su K奴dikiu atvaizde. 艩ioje ikonoje malon臈 i拧ry拧k臈ja visu savo konkretumu, be joki懦 mitologini懦, magi拧k懦, ar spiritualistini懦 poteks膷i懦, kurios visuomet slypi religijos sferoje. 艩ioje ikonoje matome tik esm臋: Moter寞 ir S奴n懦. Mi拧par懦 skaitinyje i拧 lai拧ko Galatams apa拧talas 拧v. Paulius pa啪ym臈jo, kad 鈥濪ievas atsiunt臈 savo S奴n懦, gimus寞 i拧 moters鈥�. Tai malon臈s pilnoji Moteris, ji 鈥� prad臈ta be gimtosios nuod臈m臈s, ji 鈥� be d臈m臈s, kaip k膮 tik i拧krit臋s sniegas. 漠 j膮 Dievas pa啪velg臈 su 啪avesiu ir nuostaba,j膮 i拧sirinko b奴ti savo S奴naus Motina. Taip pat ji yra savo S奴naus dukt臈, buvusi jame prie拧 laik懦 prad啪i膮, o jo Motina ji tapo laik懦 pilnatvei at臈jus. K奴dikis laiko 艩vent膮j膮 Knyg膮 kair臈je rankoje, o laimina de拧ine. Pirmoji i拧 palaimint懦j懦 yra ji, pagirta tarp vis懦 moter懦. Jos tamsus apsiaustas leid啪ia geriau pamatyti S奴naus auksin寞 r奴b膮: tik Jame esti visa dievyb臈s pilnatv臈: ji atidengtu veidu atspindi jo 拧lov臋, pa啪ym臈jo popie啪ius reik拧damas vilt寞, kad sniego ir ikonos simboli懦 paai拧kinimas pad臈s priimti mi拧par懦 沤od啪io liturgijos skaitiniuose perduot膮 啪ini膮.
Homilijos pabaigoje popie啪ius kreip臈si 寞 艩v膷. M. Marij膮 拧v. Kirilo Aleksandrie膷io (376鈥�444), Ba啪ny膷ios mokytojo, maldos 啪od啪iais Efezo visuotinio susirinkimo pabaigoje pra拧ydamas Dievo motin膮 melsti u啪 mus. (SAK / Pope)
