Popie啪ius: demokratija n臈ra tu拧膷ia d臈啪ut臈
Pranci拧kus pad臈kojo Socialin臈s savait臈s organizatoriams 鈥� 50-oji jos laida liudija, jog Ba啪ny膷ia Italijoje yra jautri tam, kas vyksta Italijos visuomen臈je, ir pati nori prisid臈ti prie bendrojo g臈rio. Italijoje demokratin臈 santvarka po II Pasaulinio karo buvo kuriama ir su katalik懦 pagalba. Reikia tuo did啪iuotis ir taip pat 啪velgti 寞 ateit寞 鈥� k膮 galima padaryti dabar? D臈l 寞vairi懦 prie啪as膷i懦 galima pasakyti, kad 拧iandien pasaulyje demokratijos sveikata n臈ra itin gera, pasteb臈jo popie啪ius. Tai r奴pi ir Ba啪ny膷iai, nes kalbama apie 啪mogaus g臈r寞, o tai, kas i拧 ties懦 啪mogi拧ka, n臈ra svetima Ba啪ny膷iai.
Popie啪ius Pranci拧kus savo klausytojams pateik臈 dvi 寞啪valgas, remdamasis 50-osios Socialin臈s savait臈s tema 鈥濪emokratijos 拧irdis鈥�.
Galima 寞sivaizduoti demokratijos kriz臋 kaip 拧ird寞, kuri yra su啪eista. Visi galime matyti tai, kas riboja dalyvavim膮 vie拧ajame gyvenime. Jei tokie dalykai, kaip korupcija ar neteis臈tumas, rizikuoja sukelti infarkt膮, pasekmes turi ir 寞vairios socialin臈s atskirties arba atmetimo formos: kai ken膷ia vienas narys, ken膷ia visas socialinis k奴nas. Mieste, kuriame vyrauja i拧metimo kult奴ra, neb臈ra vietos varg拧ams, dar negimusiems, pa啪eid啪iamiems asmenims, ligoniams, vaikams, moterims, jaunuoliams. Galia tampa savitiksl臈, remiasi tik savimi pa膷ia, nebegirdi 啪moni懦 ir jiems nebetarnauja.
鈥濾alstyb臈 n臈ra i拧 ties懦 demokratin臈, jei netarnauja 啪mogui, jei jos svarbiausias tikslas n臈ra 啪mogaus asmens orumas, laisv臈 ir autonomija, jei ji negerbia t懦 socialini懦 darini懦, kuriuose 啪mogus laisvai vystosi ir 寞 kuriuos integruoja savo asmenyb臋鈥�, 鈥� citavo popie啪ius Italijos politikos veik臈j膮 Aldo Moro.
Pats 啪odis 鈥瀌emokratija鈥� rei拧kia ne tik tai, kad tauta balsuoja, bet ir tai, kad turi b奴ti sudarytos s膮lygos visiems i拧reik拧ti savo nuomon臋 ir dalyvauti, prid奴r臈 Pranci拧kus. Demokratinis 寞sitraukimas, pabr臈啪臈 jis, neturi b奴ti lengvab奴di拧kas: to reikia mokytis nuo jaunum臈s, j寞 reikia 鈥瀖ank拧tinti鈥�, kaip ir kritin寞 jausm膮, padedanti atsispirti ideologin臈ms ir populistin臈ms pagundoms. Popie啪ius prisimin臈 savo vizit膮 Europos taryboje, kurioje kalb臈jo ir apie tai, kaip krik拧膷ionyb臈 gali pad臈ti nustatyti korekti拧k膮 santyk寞 tarp visuomen臈s ir tarp religijos, kaip, kartu su pilietin臈s visuomen臈s ir politin臈mis institucijomis, gali i拧ry拧kinti 啪mogaus gyvenimo ir asmens orumo temas.
Visada svarb奴s solidarumo ir subsidiarumo principai. Taut膮 kartu laiko ry拧iai, kuriais ji remiasi, o ry拧iai stipr臈ja, kai kiekvienas asmuo yra vertinamas. Demokratijai reikia per臈jimo nuo var啪ymosi iki dalyvavimo, nuo pasiskirstymo 寞 寞vairias puses iki dialogo, nes kol m奴s懦 ekonomin臈 ir socialin臈 sistema lems nors vieno asmens atskirt寞, tol nebus galima 拧v臋sti visuotin臈s brolyb臈s 拧vent臈s. O i拧 ties懦 broli拧ka visuomen臈 sugeba ne vien pasir奴pinti kiekvieno poreikiais, bet ir suteikti kiekvienam galimyb臋 ka啪kuo prisid臈ti, kad ir labai ma啪ais dalykais. Nes kiekvienas turi jaustis bendruomen臈s dalimi, niekas neturi jausti nereikalingas. Tuo tarpu kai kurios 拧alpos formos nepripa啪寞sta asmen懦 orumo ir tai yra socialin臈 veidmainyst臈. Pana拧iai abejingumas yra demokratijos v臈啪ys.
Antroji 寞啪valga, apie kuri膮 kalb臈jo Pranci拧kus, 鈥� kaip padr膮sinti dalyvauti ir 寞sitraukti, kad demokratijos 拧irdis b奴t懦 i拧gydyta? Reikia b奴ti k奴rybingais. Ir yra ger懦 啪enkl懦, liudijan膷i懦 apie 艩ventosios Dvasios veikim膮 拧eim懦 ir bendruomeni懦 gyvenime, net ekonomikos, technologij懦 ir kitose srityse. Pagalvokime apie asmen懦 su negalia 寞traukim膮 寞 ekonomin臋 veikl膮. Apie darbininkus, kurie atsisako vienos i拧 savo teisi懦, kad neb奴t懦 atleisti kiti. Apie vadovus, kurie r奴pinasi palanki懦 s膮lyg懦 gimstamumui, darbui, mokyklai, transportui, integracijai k奴rimu.
Brolyb臈 leid啪ia 啪yd臈ti socialiniams santykiams. O kad prad臈tum臈me r奴pintis vienas kitu, reikia dr膮sos galvoti apie save kaip apie taut膮, ne tik pavien寞 asmen寞 ar 拧eim膮. Deja, 拧i kategorija 鈥� 鈥瀟auta鈥� 鈥� da啪nai blogai suprantama ir netgi kyla gr臈sm臈 pa膷iam demokratijos 鈥� tautos vald啪ios 鈥� suvokimui. B奴t懦 sunku siekti did啪i懦 ir ilgalaiki懦 sumanym懦, jei tai netapt懦 bendruomenine svajone. O demokratija su i拧gydyta 拧irdimi svajoja apie ateit寞 ir kvie膷ia 寞sitraukti asmeni拧kai bei bendruomeni拧kai.
Neapsigaudin臈kime lengvais sprendimais. Puosel臈kime aistr膮 bendrajam g臈riui. Turime vengti manipuliacij懦 啪od啪iu 鈥瀌emokratija鈥�, nereikia jos deformuoti parei拧kimais be turinio, kurie gali pateisinti bet k膮. Demokratija n臈ra tu拧膷ia d臈啪ut臈, bet yra susieta su asmens, brolyb臈s ir integralios ekologijos vertyb臈mis.
Tokioje perspektyvoje, pabr臈啪臈 popie啪ius, katalikai negali tenkintis priva膷iu ir neturin膷iu pasekmi懦 tik臈jimu. Tai nerei拧kia pretenduoti, kad b奴t懦 daroma kaip norime, bet dr膮s膮 vie拧oje diskusijoje pateikti taikos ir teisingumo pasi奴lymus. Turime k膮 pasakyti, bet ne tam, kad gintume privilegijas. Turime b奴ti balsais, kurie 寞vardija problemas da啪nai suglebusioje visuomen臈je, kurioje pernelyg daug kas visai neturi balso. Tai galima vadinti politine artimo meile. Ji bus tokia i拧 ties懦, jei 啪velgs 寞 problem懦 拧aknis, ne vien 寞 simptomus. Tokia politin臈 meil臈 taip pat leis 寞veikti poliarizacij膮, kuri nepadeda atsiliepti 寞 i拧拧奴kius. Visa krik拧膷ioni懦 bendruomen臈, kiekvienas pagal savo tarnyst臋 ir dovanas, yra pa拧aukta praktikuoti toki膮 meil臋, 寞p奴sti prigesusi膮 visuomenin臈s aistros ugn寞, b奴ti dalyvavimo ir 寞sitraukimo raugu tautos, kurios dalimi esame, tarpe.
Popie啪ius palink臈jo Italijos katalik懦 bendruomenei kurti organizuotas vilties formas, dalintis Ba啪ny膷ios socialine doktrina, stiprinti jaunimo iniciatyvas. Sinodinis procesas i拧mok臈 bendruomenin臈s dvasin臈s 寞啪valgos, o Jubiliejus kvie膷ia b奴ti vilties piligrimais, einan膷iais link rytojaus. Kaip Prisik臈lusiojo mokiniai visada turime tvirtai viltis, 啪inodami, jog laikas vir拧esnis u啪 erdv臋, jog prad臈ti procesus i拧mintingiau nei okupuoti erdves. Ba啪ny膷ios u啪duotis yra 寞traukti visus 寞 vilt寞, nes be jos ne寞manoma sukurti ateities. (RK / Pope)
