Pranci拧kus: Eucharistija moko d臈koti u啪 visas Dievo dovanas
Homilijoje popie啪ius Pranci拧kus pakviet臈 m膮styti apie tris Eucharistijos 寞steigimo ir sl臈pinio, mums pristatytus Evangelijoje pagal Mork懦, aspektus 鈥� pad臈k膮, atminim膮 ir buvim膮 dabartyje.
Pats 啪odis 鈥濫ucharistija鈥� rei拧kia 鈥瀙ad臈k膮鈥�, primin臈 Pranci拧kus. D臈kojame Dievui u啪 visas dovanas. Duonos 鈥� kasdienio maisto 鈥� 啪enklas yra svarbus. Kai kuriose kult奴rose egzistuoja gra啪us paprotys 鈥� pakelti ant 啪em臈s nukritusi膮 duon膮 ir j膮 pabu膷iuoti, tokiu b奴du parodyti, kokia ji brangi ir vertinga. Ne拧dami duon膮 ant altoriaus kartu ne拧ame visk膮, kas esame ir k膮 turime: gyvenim膮, darbus, s臈kmes ir nes臈kmes.
Eucharistija mus moko laiminti, priimti ir bu膷iuoti Dievo dovanas, visuomet d臈koti, ne vien maldos metu, bet ir kasdienyb臈je. Kokiu b奴du? J懦 daugyb臈. Pavyzd啪iui, ne拧vaistyti talent懦 ir g臈rybi懦, kurias mums Vie拧pats dav臈. Pakelti nuo 啪em臈s suklydus寞, parpuolus寞 d臈l klaidos ar silpnumo. Tik vienu atveju galime 啪velgti 寞 kit膮 i拧 auk拧to 鈥� kai padedame jam atsistoti, nes viskas yra dovana, visi turi tur臈ti galimyb臋 v臈l atsistoti. B奴t懦 galima i拧vardyti ir daugiau b奴d懦, kaip elgtis 鈥瀍ucharisti拧kai鈥�, kaip elgtis su meile, r奴pestingai, i拧pildant savo pareigas.
鈥濴aiminti duon膮鈥� taip pat rei拧kia 鈥瀉tminti鈥�. Atminti k膮? Senasis Izraelis atmindavo i拧laisvinimo i拧 Egipto vergov臈s 寞vyk寞 ir kelion臈s 寞 Pa啪ad臈t膮j膮 啪em臋 prad啪i膮. Krik拧膷ionys atmena Kristaus Velykas, jo kan膷i膮 ir prisik臈lim膮, kuriais buvome i拧laisvinti i拧 nuod臈mes ir mirties. Atsiminkime savo gyvenim膮, savo s臈kmes ir nes臈kmes, savo klaidas ir Vie拧paties pagalb膮 v臈l atsikelti, ragino popie啪ius.
Yra sakan膷i懦, pasak Pranci拧kaus, kad laisvas yra tas, kuris galvoja tik apie save, m臈gaujasi gyvenimu ir, nepaisydamas kit懦, kartais su neslepiama arogancija, daro tai, k膮 nori. Ta膷iau tai n臈ra laisv臈 鈥� tai pasl臈pta vergija. Pana拧iai laisv臈s neatrasime pinig懦 seifuose ar drybsojime. Ta膷iau atrasime j膮 vakarienbutyje, kur Kristus, vedamas tik meil臈s, pasilenkia prie broli懦, tarnauja ir dovanoja savo gyvenim膮.
Tre膷ia, eucharistin臈je Duonoje i拧 ties懦 yra Kristus. Ji mums kalba apie Diev膮, kuris yra ne tolimas ir pavydus, bet artimas 啪mogui, jo laukiantis, padedantis, lydintis.
Toks Dievo buvimas mus kvie膷ia tapti artimais m奴s懦 artimui ten, kur kvie膷ia meil臈. Tokios meil臈s duonos, jos skonio ir kvapo, jos d臈kingumo, laisv臈s ir artumo taip reikia 拧iandien. Per daug viet懦, per daug gatvi懦, kuriose ka啪kada buvo kepama duona, d臈l karo, d臈l abejingumo, d臈l egoizmo virto griuv臈siais.
Tokia, pasak popie啪iaus, ir eucharistin臈s procesijos po Mi拧i懦 鈥� Vie拧paties, ne拧imo tarp nam懦 nuo 拧v. Jono Laterane bazilikos altoriaus iki Did啪iosios Marijos bazilikos 鈥� prasm臈. 艩i procesija yra ne tam, kad pasipuikuotume ar pademonstruotume savo tik臈jim膮, bet kad per Eucharistijos Duon膮 pakviestume visus dalyvauti J臈zaus mums dovanotame naujame gyvenime. 鈥濪alyvaukime procesijoje su tokiu nusiteikimu鈥�, 鈥� sak臈 popie啪ius.
Galima priminti, kad Corpus Domini visuotin臈s Ba啪ny膷ios 拧vente, iki tol min臈ta keliose vyskupijose ir bendruomen臈se, tapo 1264 metais, kai Urbonas IV paskelb臈 bul臋 Transiturus de hoc mundo. Tai Kristaus realaus buvimo Eucharistijoje doktrinos prat臋simas liturginiame gyvenime: ankstesniais am啪iais teolog懦, kurie Eucharistijoje buvo link臋 labiau 寞啪velgti simbolines ar dvasines prasmes, o ne real懦 buvim膮. 艩iose diskusijose suformuluota real懦 buvim膮 pabr臈啪usi, jau 1215 met懦 Laterano IV Susirinkime, transsubstanciacijos doktrina 鈥� i拧oriniai duonos ir vyno po啪ymiai lieka tokie patys, bet kei膷iasi substancija (啪r. KBK, 283 sk.) Urbono sprendimui 寞tak膮 tur臈jo ir kiti, labiau asmeninio ir mistinio pob奴d啪io veiksniai 鈥� pa啪intis su mistike 拧v. Julijona i拧 Kornijono, kurios reg臈jimuose taip pat yra specialios Eucharistin臈s i拧kilm臈s pra拧ymas, ar jo pontifikato metu 寞vyk臋s Bolsenos eucharistinis stebuklas.
Vienas i拧 Urbono IV palydov懦 buvo 拧v. Tomas Akvinietis, didis teologas. Popie啪iaus pra拧ymu jis suk奴r臈 艩ven膷iausiajam Sakramentui ir 艩v膷. Kristaus K奴no ir Kraujo i拧kilmei dedikuot膮 himn膮, kuriame susipina poezija ir teologija: Pange, lingua, gloriosi (鈥濳奴no paslapt寞 拧loving膮...鈥�). 艩is himnas tikin膷i懦j懦 giedamas ir 拧iandien, i拧rei拧kiant ir gaivinant tik臈jim膮 realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje.
鈥濲臈zus Kristus yra Eucharistijoje nepakartojamu ir neprilygstamu b奴du. Jis Eucharistijoje yra tikrai, realiai ir substancialiai: su savo K奴nu ir Krauju, su savo Siela ir Dievyste. Tod臈l visas Kristus 鈥�� Dievas ir 啪mogus 鈥�� joje yra sakramentiniu b奴du, t. y. duonos ir vyno eucharistiniais pavidalais鈥� (KBKS, 282 sk.) (RK / VaticanNews)
