蜜桃交友

Pasak popie啪iaus, pirmiausia autorius leid啪ia kalb臈ti bibliniam tekstui, pateikia 拧寞 艩ventojo Ra拧to puslap寞 giliai ir i拧samiai nagrin臈jusi懦 ra拧ytoj懦 寞啪valgas ir interpretacijas. Ta膷iau jo tekstas n臈ra bejausmis ir akademi拧kas. Prie拧ingai, jau膷iame Dievo 沤od寞 mylin膷io 啪mogaus 啪vilgsn寞, tam tikr膮 alk寞 啪mogaus, kuris i拧 ties懦 啪ino, kad Biblijos 啪odis yra Dievo 啪odis. Daugyb臈 啪moni懦 yra skait臋 ar gird臈j臋 pasakojim膮 apie Lozoriaus prik臈lim膮, bet 拧i knyga leid啪ia suprasti, kad tik nedaugelis ap膷iuopia jo vis膮 ir gili膮 prasm臋.

Pasak Pranci拧kaus, suprasdami, kad Dievas mums kalba, tur臈tume kasdien stryktel臈ti nuo k臈d臈s. Nes i拧 ties懦 Biblija yra maistas, kurio mums reikia, kad gal臈tume gyventi, ji yra 鈥瀖eil臈s lai拧kas鈥�, kur寞 Dievas jau 拧imtme膷ius siun膷ia vis懦 laik懦 vyrams ir moterims. Verta saugoti 拧寞 沤od寞, myl臈ti Biblij膮, kasdien ne拧iotis j膮 su savimi, gal ma啪膮 Evangelij膮 ki拧en臈je, o gal pa啪velgti 寞 j膮 telefono ekrane, kai laukia svarbus arba svarbus susitikimas, kai u啪klumpa neviltis... Visa tai pad臈s mums suvokti, jog 艩ventasis Ra拧tas yra gyvas k奴nas, atversta knyga, pulsuojantis liudijimas apie Diev膮, kuris n臈ra mir臋s ir palaidotas dulk臈tose istorijos lentynose, bet vaik拧to su mumis visada, net ir 拧iandien.

J. Martino SJ knygos puslapiai leid啪ia pamatyti krik拧膷ionyb臈s ties膮, kuri visada aktuali ir vaisinga: Evangelija yra am啪ina ir konkreti, ji susijusi su m奴s懦 vidiniu gyvenimu, taip pat su istorija ir kasdieniu gyvenimu. J臈zus ne vien kalb臈jo apie am啪in膮j寞 gyvenim膮, bet ir j寞 dovanojo. Jis ne tik pasak臈: 鈥濧拧 esu Prisik臈limas鈥�, bet ir prik臈l臈 prie拧 kelet膮 dien懦 mirus寞 Lozori懦. Krik拧膷ioni拧kasis tik臈jimas yra nuolatinis to, kas am啪ina ir kas laikina, dangaus ir 啪em臈s, to, kas dievi拧ka ir kas 啪mogi拧ka pyn臈. N臈ra viena be kita. Jei tik臈jimas b奴t懦 tik 啪emi拧kas, kuo jis skirt懦si nuo geros filosofijos, nuo strukt奴ruotos ideologijos, nuo artikuliuotos minties, kuri ir lieka tik tokia, arba nuo teorijos, atsietos nuo laiko ir istorijos? O jei krik拧膷ionyb臈 b奴t懦 tik apie 鈥瀟ai, kas po to鈥�, tik apie am啪inyb臋, ji i拧duot懦 pasirinkim膮, kur寞 kart膮 ir visiems laikams padar臈 Dievas, susikompromituodamas kartu su visa 啪monija. Vie拧pats 寞sik奴nijimas n臈ra apsimestinis, jis pasirinko 寞啪engti 寞 啪monijos istorij膮, kad vyr懦 ir moter懦 istorijos tapt懦 Dievo karalyste, laiku ir vietomis, kuriose dygsta taika, pildosi viltis, kur yra gyvenim膮 teikianti meil臈.

Visi mes esame kaip tas Lozorius. Autorius, pasak popie啪iaus, pagal ignaci拧k膮j膮 tradicij膮 leid啪ia mums 寞sijausti 寞 拧io J臈zaus draugo gyvenim膮, pasijausti kaip jis. Juk ir mes esame J臈zaus draugai, bet kartais esame mir臋 d臈l nuod臈m臈s, tr奴kum懦, nei拧tikimyb臈s, nevilties sugrau啪tos sielos. O J臈zus nebijo prisiartinti ir tada, kai skleid啪iame prie拧 kelet膮 dien懦 palaidoto velionio dvok膮. Vie拧pats atsistoja prie拧 u啪daras m奴s懦 拧irdies duris, kurios atsidaro tik i拧 vidaus, kurias u啪sklend啪iame su dviem skl膮s膷iais, galvodami, jog Dievas mums negali atleisti. 

Bet skaitydami i拧sami膮 Jameso Martino SJ analiz臋, galime suvokti gili膮j膮 J臈zaus gesto prie拧 啪mog懦, kuris yra negyvas, skleid啪ia blog膮 kvap膮, metafor膮, perteikian膷i膮 vidin寞 puvim膮, kur寞 nuod臈m臈 sukelia m奴s懦 sielose. J臈zus nebijo prisiartinti prie nusid臈j臈lio, prie bet kokio nusid臈j臈lio, nes jam r奴pi, kad nei vienas nepraleist懦 progos b奴ti apkabintas mylin膷io T臈vo.

Popie啪ius primin臈 vien膮 amerikie膷i懦 ra拧ytojo Kormako Makar膷io (Cormac McCarthy) persona啪o 啪od啪ius: 鈥濲is sak臈, kad tiki Diev膮, nors abejojo 啪mogaus pretenzija 啪inoti Dievo mintis. Ta膷iau Dievas, kuris nesugeb臈t懦 atleisti, net neb奴t懦 Dievas鈥�. 鈥濼aip, i拧 ties懦 taip ir yra: Dievo darbas yra atleisti鈥�, 鈥� ra拧o popie啪ius. Pasak jo,  skaitydamas J. Martino knyg膮 jis prisimin臈 gra啪懦 ir paradoksal懦 ital懦 Biblijos tyrin臈tojo Alberto Maggi posak寞 apie Lozoriaus prik臈lim膮: 鈥炁爄uo stebuklu J臈zus mus moko ne tiek to, kad mirusieji prisikelia, kiek to, kad gyvieji nemir拧ta!鈥�

沤inoma, mirusieji prisikelia, bet kaip teisinga priminti, kad mes, gyvieji, nemir拧tame! 沤inoma, mirtis ateina, mirtis palie膷ia mus, ne tik m奴s懦 pa膷i懦, bet ir m奴s懦 artim懦j懦 ir 拧eimos nari懦, vis懦 啪moni懦 mirtis: kiek daug mirties matome aplink save, neteisingos ir skausmingos, sukeltos kar懦, smurto ir Kaino i拧davyst臈s prie拧 Abel寞. Ta膷iau vyras ir moteris yra skirti am啪inybei. Turime prad啪i膮, bet neturime pabaigos. Tai, k膮 艩ventasis Ra拧tas vadina am啪inuoju gyvenimu, yra tas gyvenimas, kuris m奴s懦 laukia po mirties, bet kur寞 galime paliesti jau 膷ia, jei gyvename ne savanaudi拧kumu, kuris mus li奴dina, bet meile, kuri i拧ple膷ia m奴s懦 拧irdis. Esame sukurti am啪inybei. Lozoriaus, kur寞 t. M. Jameso knyga padaro ir m奴s懦 draugu, prik臈limas tai primena ir patvirtina. (RK / Pope)