蜜桃交友

Pasak popie?iaus, pirmiausia autorius leid?ia kalb?ti bibliniam tekstui, pateikia ?? ?ventojo Ra?to puslap? giliai ir i?samiai nagrin?jusi? ra?ytoj? ??valgas ir interpretacijas. Ta?iau jo tekstas n?ra bejausmis ir akademi?kas. Prie?ingai, jau?iame Dievo ?od? mylin?io ?mogaus ?vilgsn?, tam tikr? alk? ?mogaus, kuris i? ties? ?ino, kad Biblijos ?odis yra Dievo ?odis. Daugyb? ?moni? yra skait? ar gird?j? pasakojim? apie Lozoriaus prik?lim?, bet ?i knyga leid?ia suprasti, kad tik nedaugelis ap?iuopia jo vis? ir gili? prasm?.

Pasak Pranci?kaus, suprasdami, kad Dievas mums kalba, tur?tume kasdien stryktel?ti nuo k?d?s. Nes i? ties? Biblija yra maistas, kurio mums reikia, kad gal?tume gyventi, ji yra ?meil?s lai?kas“, kur? Dievas jau ?imtme?ius siun?ia vis? laik? vyrams ir moterims. Verta saugoti ?? ?od?, myl?ti Biblij?, kasdien ne?iotis j? su savimi, gal ma?? Evangelij? ki?en?je, o gal pa?velgti ? j? telefono ekrane, kai laukia svarbus arba svarbus susitikimas, kai u?klumpa neviltis... Visa tai pad?s mums suvokti, jog ?ventasis Ra?tas yra gyvas kūnas, atversta knyga, pulsuojantis liudijimas apie Diev?, kuris n?ra mir?s ir palaidotas dulk?tose istorijos lentynose, bet vaik?to su mumis visada, net ir ?iandien.

J. Martino SJ knygos puslapiai leid?ia pamatyti krik??ionyb?s ties?, kuri visada aktuali ir vaisinga: Evangelija yra am?ina ir konkreti, ji susijusi su mūs? vidiniu gyvenimu, taip pat su istorija ir kasdieniu gyvenimu. J?zus ne vien kalb?jo apie am?in?j? gyvenim?, bet ir j? dovanojo. Jis ne tik pasak?: ?A? esu Prisik?limas“, bet ir prik?l? prie? kelet? dien? mirus? Lozori?. Krik??ioni?kasis tik?jimas yra nuolatinis to, kas am?ina ir kas laikina, dangaus ir ?em?s, to, kas dievi?ka ir kas ?mogi?ka pyn?. N?ra viena be kita. Jei tik?jimas būt? tik ?emi?kas, kuo jis skirt?si nuo geros filosofijos, nuo struktūruotos ideologijos, nuo artikuliuotos minties, kuri ir lieka tik tokia, arba nuo teorijos, atsietos nuo laiko ir istorijos? O jei krik??ionyb? būt? tik apie ?tai, kas po to“, tik apie am?inyb?, ji i?duot? pasirinkim?, kur? kart? ir visiems laikams padar? Dievas, susikompromituodamas kartu su visa ?monija. Vie?pats ?sikūnijimas n?ra apsimestinis, jis pasirinko ??engti ? ?monijos istorij?, kad vyr? ir moter? istorijos tapt? Dievo karalyste, laiku ir vietomis, kuriose dygsta taika, pildosi viltis, kur yra gyvenim? teikianti meil?.

Visi mes esame kaip tas Lozorius. Autorius, pasak popie?iaus, pagal ignaci?k?j? tradicij? leid?ia mums ?sijausti ? ?io J?zaus draugo gyvenim?, pasijausti kaip jis. Juk ir mes esame J?zaus draugai, bet kartais esame mir? d?l nuod?m?s, trūkum?, nei?tikimyb?s, nevilties sugrau?tos sielos. O J?zus nebijo prisiartinti ir tada, kai skleid?iame prie? kelet? dien? palaidoto velionio dvok?. Vie?pats atsistoja prie? u?daras mūs? ?irdies duris, kurios atsidaro tik i? vidaus, kurias u?sklend?iame su dviem skl?s?iais, galvodami, jog Dievas mums negali atleisti. 

Bet skaitydami i?sami? Jameso Martino SJ analiz?, galime suvokti gili?j? J?zaus gesto prie? ?mog?, kuris yra negyvas, skleid?ia blog? kvap?, metafor?, perteikian?i? vidin? puvim?, kur? nuod?m? sukelia mūs? sielose. J?zus nebijo prisiartinti prie nusid?j?lio, prie bet kokio nusid?j?lio, nes jam rūpi, kad nei vienas nepraleist? progos būti apkabintas mylin?io T?vo.

Popie?ius primin? vien? amerikie?i? ra?ytojo Kormako Makar?io (Cormac McCarthy) persona?o ?od?ius: ?Jis sak?, kad tiki Diev?, nors abejojo ?mogaus pretenzija ?inoti Dievo mintis. Ta?iau Dievas, kuris nesugeb?t? atleisti, net nebūt? Dievas“. ?Taip, i? ties? taip ir yra: Dievo darbas yra atleisti“, – ra?o popie?ius. Pasak jo,  skaitydamas J. Martino knyg? jis prisimin? gra?? ir paradoksal? ital? Biblijos tyrin?tojo Alberto Maggi posak? apie Lozoriaus prik?lim?: ??iuo stebuklu J?zus mus moko ne tiek to, kad mirusieji prisikelia, kiek to, kad gyvieji nemir?ta!“

?inoma, mirusieji prisikelia, bet kaip teisinga priminti, kad mes, gyvieji, nemir?tame! ?inoma, mirtis ateina, mirtis palie?ia mus, ne tik mūs? pa?i?, bet ir mūs? artim?j? ir ?eimos nari?, vis? ?moni? mirtis: kiek daug mirties matome aplink save, neteisingos ir skausmingos, sukeltos kar?, smurto ir Kaino i?davyst?s prie? Abel?. Ta?iau vyras ir moteris yra skirti am?inybei. Turime prad?i?, bet neturime pabaigos. Tai, k? ?ventasis Ra?tas vadina am?inuoju gyvenimu, yra tas gyvenimas, kuris mūs? laukia po mirties, bet kur? galime paliesti jau ?ia, jei gyvename ne savanaudi?kumu, kuris mus liūdina, bet meile, kuri i?ple?ia mūs? ?irdis. Esame sukurti am?inybei. Lozoriaus, kur? t. M. Jameso knyga padaro ir mūs? draugu, prik?limas tai primena ir patvirtina. (RK / Pope)