蜜桃交友

鈥濶epalik man臋s senatv臈je鈥� (plg. Ps 71, 9)

Brang奴s broliai ir seserys!

Dievas niekada neapleid啪ia savo vaik懦, niekada. Net ir tada, kai met懦 vis daug臈ja, o j臈gos m膮啪ta, kai plaukai pra啪yla, o socialinis vaidmuo sumenksta, kai gyvenimas tampa ma啪iau produktyvus ir gali atrodyti beprasmis. Dievas 啪velgia ne 寞 i拧vaizd膮 (plg. 1 Sam 16, 7) ir nedvejodamas pasirenka tuos, kurie daugeliui atrodo nereik拧mingi. Jis neatmeta n臈 vieno akmens, prie拧ingai, 鈥瀞enesnieji鈥� sudaro saug懦 pamat膮, ant kurio gali remtis 鈥瀗aujesni鈥� akmenys, kad visi kartu statydint懦si 寞 dvasin寞 statin寞 (plg. 1 Pt 2, 5).

Visas 艩ventasis Ra拧tas yra pasakojimas apie i拧tikim膮 Vie拧paties meil臋, i拧 kurios kyla guod啪iantis tikrumas: Dievas ir toliau rodo mums savo gailestingum膮 visada, kiekviename gyvenimo tarpsnyje ir bet kokiomis aplinkyb臈mis, net jei J寞 i拧duodame. Psalm臈s kupinos 啪mogaus 拧irdies nuostabos; jose 啪velgiama 寞 Diev膮, kuris r奴pinasi mumis nepaisydamas m奴s懦 menkumo (plg. Ps 144, 3鈥�4); patikinama, kad Dievas kiekvien膮 i拧 m奴s懦 u啪mezg臈 motinos 寞s膷iose (plg. Ps 139, 13) ir net mirusi懦j懦 pasaulyje neapleis m奴s懦 gyvenimo (plg. Ps 16, 10). Taigi galime b奴ti tikri, Jis bus arti m奴s懦 ir senatv臈je, juo labiau kad Biblijoje senatv臈 yra palaiminimo 啪enklas.

Ta膷iau Psalm臈se aptinkame ir tok寞 i拧 拧irdies kylant寞 pra拧ym膮 Vie拧pa膷iui: 鈥濶eatstumk man臋s senatv臈je鈥� (Ps 71, 9). Tai stipr奴s, net 拧iurk拧t奴s 啪od啪iai. Jie primena be galo ken膷iant寞 J臈z懦, kuris nuo kry啪iaus 拧auk臈: 鈥濵ano Dieve, mano Dieve, kod臈l mane apleidai?鈥� (Mt 27, 46).

Taigi Biblijoje garantuojama, kad Dievas yra arti m奴s懦 kiekviename gyvenimo tarpsnyje, o kartu ten kalbama apie baim臋 b奴ti paliktam, ypa膷 senatv臈je ar kan膷ioje. Tai n臈ra prie拧taravimas. Apsidair臋 aplinkui, nesunkiai 寞sitikinsime, kad tokie pasakymai atspindi visi拧kai akivaizd啪i膮 tikrov臋. Pernelyg da啪nai vienatv臈 yra karti m奴s懦, vyresni懦j懦 ir seneli懦, gyvenimo palydov臈. B奴damas vyskupu Buenos Air臈se da啪nai lankydavausi seneli懦 namuose ir turiu pripa啪inti, kad tie 啪mon臈s retai b奴davo lankomi: kai kurie savo artim懦j懦 nemat臈 daug m臈nesi懦.

艩i膮 vienatv臋 lemia daugyb臈 prie啪as膷i懦: daugelyje 拧ali懦, ypa膷 skurd啪iausi懦, pagyven臋 啪mon臈s lieka vieni, nes j懦 vaikai buvo priversti emigruoti. Taip pat galvoju apie gausyb臋 konfliktini懦 situacij懦: kiek daug pagyvenusi懦 啪moni懦 lieka vieni, nes vyrai 鈥� jauni ir brandaus am啪iaus 鈥� pa拧aukiami kovoti, o moterys, ypa膷 motinos su ma啪ais vaikais, palieka 拧al寞 nor臈damos u啪tikrinti savo vaik懦 saugum膮. Karo nuniokotuose miestuose ir kaimuose nema啪ai sen懦 ir pagyvenusi懦 啪moni懦 lieka vieni, jie vieninteliai rodo gyvyb臈s 啪enklus tose vietov臈se, kuriose, atrodo, vie拧patauja apleistumas ir mirtis. Kituose pasaulio kra拧tuose paplit臋s klaidingas 寞sitikinimas, giliai 寞si拧aknij臋s kai kuriose vietin臈se kult奴rose, keliantis prie拧i拧kum膮 vyresnio am啪iaus 啪mon臈ms, nes 寞tariama, kad jie griebiasi raganavimo ir atima i拧 jaun懦 啪moni懦 gyvybin臋 energij膮; tod臈l, jei jaun膮 啪mog懦 i拧tinka ankstyva mirtis, liga ar kokia kita nelaim臈, kalt臈 suver膷iama kuriam nors senoliui. Su tokiu mentalitetu reikia kovoti ir j寞 i拧gyvendinti. Tai vienas i拧 t懦 nepagr寞st懦 prietar懦, skatinantis nuolatin寞 kart懦 konflikt膮 tarp jaun懦 ir sen懦 啪moni懦 鈥� i拧 to mus i拧laisvino krik拧膷ioni拧kasis tik臈jimas.

Geriau pagalvojus, 拧iandien visur galima i拧girsti 拧寞 vyresnio am啪iaus 啪mon臈ms metam膮 kaltinim膮, es膮 jie 鈥瀡agia ateit寞 i拧 jaun懦j懦鈥�. Kitais pavidalais jis pasirei拧kia ir pa啪angiausiose bei moderniausiose visuomen臈se. Pavyzd啪iui, dabar pla膷iai paplit臋s 寞sitikinimas, kad pagyven臋 啪mon臈s apkrauna jaunim膮 jiems reikalingos prie啪i奴ros ka拧tais ir taip atitraukia i拧teklius nuo 拧alies vystymosi, taigi atima juos ir i拧 jaunimo. Tai i拧kreiptas tikrov臈s suvokimas. Atrodo, tarsi vyresni懦 啪moni懦 i拧gyvenimas kelt懦 gr臈sm臋 jaun懦 啪moni懦 i拧likimui. Tarsi siekiant sudaryti palankias s膮lygas jaunimui reik臈t懦 nepaisyti pagyvenusi懦 啪moni懦 ar net juos pa拧alinti. Kart懦 prie拧prie拧a yra apgaul臈 ir u啪nuodytas konfrontacijos kult奴ros vaisius. Jaun懦j懦 suprie拧inimas su senaisiais 鈥� tai nepriimtina manipuliacija: 鈥濻varbiausia yra am啪iaus tarpsni懦 vienyb臈, tai tikrasis atskaitos ta拧kas, padedantis suprasti ir vertinti vis膮 啪mogaus gyvenim膮鈥� (Katechez臈, 2022 m. vasario 23 d.).

Anks膷iau cituotoje psalm臈je 鈥� kur skamba maldavimas, kad senatv臈je neb奴tume apleisti, 鈥� kalbama apie suokalb寞, nukreipt膮 prie拧 vyresni懦 啪moni懦 gyvenim膮. 艩ie 啪od啪iai atrodo perd臈ti, ta膷iau juos galima suprasti atsi啪velgus 寞 tai, kad pagyvenusi懦 啪moni懦 vienatv臈 ir atst奴mimas n臈ra atsitiktinis ar nei拧vengiamas dalykas, o veikiau padarinys, subrandintas politini懦, ekonomini懦, socialini懦 ir asmenini懦 pasirinkim懦, kuriais nepripa啪寞stamas kiekvieno 啪mogaus begalinis orumas 鈥瀊et kokiomis aplinkyb臈mis ir nepaisant jo b奴kl臈s ar situacijos鈥� (Dignitas infinita, 1). Taip atsitinka, kai prarandamas kiekvieno asmens vert臈s suvokimas, o 啪mon臈s tapatinami tik su i拧laidomis, kuri懦 kaina kai kuriais atvejais per didel臈. Dar blogiau tai, kad da啪nai patys vyresni 啪mon臈s galiausiai tampa tokio mentaliteto aukomis ir ima laikyti save na拧ta, nor臈dami patys pasi拧alinti.

Kita vertus, 拧iandien daugelis moter懦 ir vyr懦 siekia asmenin臈s pilnatv臈s gyvendami kuo savaranki拧kiau ir nepriklausomai nuo kit懦. Priklausomyb臈s bendruomenei aprai拧kos patiria kriz臋, o 寞sitvirtina individualumo formos; per臈jimas nuo 鈥瀖es鈥� prie 鈥瀉拧鈥�, regis, yra vienas akivaizd啪iausi懦 m奴s懦 laik懦 啪enkl懦. Viena i拧 拧ios individualistin臈s kult奴ros auk懦 yra 拧eima, kuri pirmoji ir radikaliausiai prie拧inasi min膷iai, kad galime i拧sigelb臈ti patys vieni. Ta膷iau 啪mogui senstant, ma啪臈jant jo j臈goms, visa tikrove atsiskleid啪ia tai, k膮 dangst臈 individualizmo mira啪as ir iliuzija, es膮 kiti 啪mon臈s nereikalingi ir galima gyventi be socialini懦 ry拧i懦; tuomet susivokiame, kad mums reikia visko, bet dabar likome vieni, be pagalbos, be 啪mogaus, kuriuo gal臈tume pasikliauti. Tai li奴dnas atradimas, deja, daugelis tai suvokia, kai jau b奴na per v臈lu.

M奴s懦 gyvenamoje aplinkoje da啪nai minimi vienatv臈 ir atst奴mimas. 艩i懦 rei拧kini懦 prie啪astys daugeriopos: vienais atvejais jie kyla d臈l u啪programuotos atskirties, savoti拧ko li奴dno 鈥瀞ocialinio suokalbio鈥�, kitais atvejais, deja, juos lemia 啪mogaus asmeninis apsisprendimas. Dar kitais atvejais jie patiriami apsimetant, kad tai savaranki拧kas pasirinkimas. Vis labiau ai拧k臈ja, jog 鈥瀙raradome brolyb臈s skon寞鈥� (Enciklika Fratelli tutti, 33) ir mums sunku net 寞sivaizduoti k膮 nors kita.

Galime pasteb臈ti, kad daugelis vyresnio am啪iaus 啪moni懦 patiria t膮 rezignacijos jausm膮, apie kur寞 kalbama Rutos knygoje, kur pasakojama apie pagyvenusi膮 Naom臋; mirus vyrui ir s奴nums, ji ragina dvi savo mar膷ias, Orp膮 ir Rut膮, gr寞啪ti 寞 gimt膮j膮 拧al寞 ir savo namus (plg. Rut 1, 8). Naom臈 鈥� kaip ir daugelis vyresni懦 啪moni懦 拧iandien 鈥� bijo likti viena, ta膷iau nepaj臈gia 寞sivaizduoti nieko kito. B奴dama na拧l臈, ji supranta, kad visuomen臈s akyse yra menkavert臈, ji 寞sitikinusi, jog yra na拧ta toms dviem jaunoms moterims, kurioms, kitaip nei jai, prie拧 akis dar visas gyvenimas. Tod臈l mano, kad geriau pasitraukti, ir pati ragina savo jaun膮sias mar膷ias palikti j膮 ir kurti savo ateit寞 kitur (plg. Rut 1, 11鈥�13). Jos 啪od啪iai koncentruotai apibendrina, regis, nekintamas socialines bei religines konvencijas, 啪enklinan膷ias jos likim膮.

膶ia biblinis pasakojimas pateikia mums du skirtingus pasirinkimus, rei拧kian膷ius galim膮 atliep膮 寞 Naom臈s kvietim膮, taigi ir nuostat膮 senatv臈s akivaizdoje. Viena i拧 dviej懦 mar膷i懦, Orpa, kuri taip pat myli Naom臋, meiliai j膮 pabu膷iuoja, ta膷iau priima sprendim膮, kuris jai atrodo vienintel臈 galima i拧eitis, ir nueina savo keliu. O Ruta neatsiskiria nuo Naom臈s ir kreipiasi 寞 j膮 stebinan膷iais 啪od啪iais: 鈥濶eversk man臋s palikti tave鈥� (Rut 1, 16). Ji nebijo mesti i拧拧奴kio papro膷iams ir bendrai nuomonei, jau膷ia, kad senajai moteriai jos reikia, ir dr膮siai pasilieka 拧alia jos tame etape, kuris joms abiem taps naujos kelion臈s prad啪ia. Mus visus, 寞pratusius manyti, kad vienatv臈 yra nei拧vengiama m奴s懦 lemtis, Ruta moko, kad 寞 pra拧ym膮 鈥瀗eapleisk man臋s!鈥� galima atsakyti: 鈥濧拧 tav臋s neapleisiu!鈥� Ji nedvejodama apver膷ia auk拧tyn kojom tai, kas atrodo nekintama tikrov臈: gyvenimas vienatv臈je negali b奴ti vienintel臈 alternatyva! Neatsitiktinai Ruta, pasilikusi 拧alia senyvos Naom臈s, minima tarp Mesijo prot臈vi懦 (plg. Mt 1, 5), i拧 kuri懦 kilo J臈zus 鈥� Emanuelis, 鈥濪ievas su mumis鈥�, kuris 寞k奴nija Dievo artum膮 visiems bet kokio am啪iaus bet kokiomis aplinkyb臈mis gyvenantiems 啪mon臈ms. 

Rutos laisv臈 ir dr膮sa kvie膷ia mus eiti nauju keliu: sekime jos p臈domis, leiskim臈s 寞 kelion臋 kartu su 拧ia jauna svetim拧ale ir sen膮ja Naome, nebijokime keisti savo 寞pro膷i懦 ir 寞sivaizduokime kitoki膮 m奴s懦 senoli懦 ateit寞. D臈kojame visiems, kurie labai aukodamiesi pasek臈 R奴tos pavyzd啪iu ir r奴pinasi kokiu nors vyresniu 啪mogumi arba tiesiog kasdien rodo savo artum膮 giminai膷iams ar pa啪寞stamiems, kurie nebeturi artim懦j懦. Ruta pasirinko b奴ti arti Naom臈s ir buvo palaiminta laiminga santuoka, palikuonimis, 啪eme. Tai galioja visada ir visiems: likdami arti vyresnio am啪iaus 啪moni懦, pripa啪indami j懦 nepakei膷iam膮 vaidmen寞 拧eimoje, visuomen臈je ir Ba啪ny膷ioje, mes patys gausime daug dovan懦, daug maloni懦, daug palaiminim懦!

艩i膮 ketvirt膮j膮 seneliams skirt膮 Pasaulin臋 dien膮 nepamir拧kime parodyti 拧velnumo seneliams ir pagyvenusiems m奴s懦 拧eim懦 nariams, aplankykime tuos, kurie nusivyl臋 ir nebetiki kitokios ateities galimybe. Prie拧ingai savanaudi拧kam po啪i奴riui, vedan膷iam 寞 nusivylim膮 ir vienatv臋, parodykim atvir膮 拧ird寞 ir d啪iaugsming膮 veid膮 kaip tie, kurie turi dr膮sos pasakyti: 鈥濧拧 tav臋s neapleisiu!鈥� ir 啪engti kitu keliu.

Visiems jums, brang奴s seneliai ir pagyven臋 啪mon臈s, taip pat visiems j奴s懦 artimiesiems skiriu savo palaiminim膮 kartu su malda. Ir pra拧au j奴s懦 nepamir拧ti melstis u啪 mane.

Roma, 艩v. Jono bazilika Laterane, 2024 m. baland啪io 25 d.

笔谤补苍肠颈拧办耻蝉