Popie?iaus ?inia Pasaulin?s seneli? ir pagyvenusi?j? ?moni? dienos proga
?Nepalik man?s senatv?je“ (plg. Ps 71, 9)
Brangūs broliai ir seserys!
Dievas niekada neapleid?ia savo vaik?, niekada. Net ir tada, kai met? vis daug?ja, o j?gos m??ta, kai plaukai pra?yla, o socialinis vaidmuo sumenksta, kai gyvenimas tampa ma?iau produktyvus ir gali atrodyti beprasmis. Dievas ?velgia ne ? i?vaizd? (plg. 1 Sam 16, 7) ir nedvejodamas pasirenka tuos, kurie daugeliui atrodo nereik?mingi. Jis neatmeta n? vieno akmens, prie?ingai, ?senesnieji“ sudaro saug? pamat?, ant kurio gali remtis ?naujesni“ akmenys, kad visi kartu statydint?si ? dvasin? statin? (plg. 1 Pt 2, 5).
Visas ?ventasis Ra?tas yra pasakojimas apie i?tikim? Vie?paties meil?, i? kurios kyla guod?iantis tikrumas: Dievas ir toliau rodo mums savo gailestingum? visada, kiekviename gyvenimo tarpsnyje ir bet kokiomis aplinkyb?mis, net jei J? i?duodame. Psalm?s kupinos ?mogaus ?irdies nuostabos; jose ?velgiama ? Diev?, kuris rūpinasi mumis nepaisydamas mūs? menkumo (plg. Ps 144, 3–4); patikinama, kad Dievas kiekvien? i? mūs? u?mezg? motinos ?s?iose (plg. Ps 139, 13) ir net mirusi?j? pasaulyje neapleis mūs? gyvenimo (plg. Ps 16, 10). Taigi galime būti tikri, Jis bus arti mūs? ir senatv?je, juo labiau kad Biblijoje senatv? yra palaiminimo ?enklas.
Ta?iau Psalm?se aptinkame ir tok? i? ?irdies kylant? pra?ym? Vie?pa?iui: ?Neatstumk man?s senatv?je“ (Ps 71, 9). Tai stiprūs, net ?iurk?tūs ?od?iai. Jie primena be galo ken?iant? J?z?, kuris nuo kry?iaus ?auk?: ?Mano Dieve, mano Dieve, kod?l mane apleidai?“ (Mt 27, 46).
Taigi Biblijoje garantuojama, kad Dievas yra arti mūs? kiekviename gyvenimo tarpsnyje, o kartu ten kalbama apie baim? būti paliktam, ypa? senatv?je ar kan?ioje. Tai n?ra prie?taravimas. Apsidair? aplinkui, nesunkiai ?sitikinsime, kad tokie pasakymai atspindi visi?kai akivaizd?i? tikrov?. Pernelyg da?nai vienatv? yra karti mūs?, vyresni?j? ir seneli?, gyvenimo palydov?. Būdamas vyskupu Buenos Air?se da?nai lankydavausi seneli? namuose ir turiu pripa?inti, kad tie ?mon?s retai būdavo lankomi: kai kurie savo artim?j? nemat? daug m?nesi?.
?i? vienatv? lemia daugyb? prie?as?i?: daugelyje ?ali?, ypa? skurd?iausi?, pagyven? ?mon?s lieka vieni, nes j? vaikai buvo priversti emigruoti. Taip pat galvoju apie gausyb? konfliktini? situacij?: kiek daug pagyvenusi? ?moni? lieka vieni, nes vyrai – jauni ir brandaus am?iaus – pa?aukiami kovoti, o moterys, ypa? motinos su ma?ais vaikais, palieka ?al? nor?damos u?tikrinti savo vaik? saugum?. Karo nuniokotuose miestuose ir kaimuose nema?ai sen? ir pagyvenusi? ?moni? lieka vieni, jie vieninteliai rodo gyvyb?s ?enklus tose vietov?se, kuriose, atrodo, vie?patauja apleistumas ir mirtis. Kituose pasaulio kra?tuose paplit?s klaidingas ?sitikinimas, giliai ?si?aknij?s kai kuriose vietin?se kultūrose, keliantis prie?i?kum? vyresnio am?iaus ?mon?ms, nes ?tariama, kad jie griebiasi raganavimo ir atima i? jaun? ?moni? gyvybin? energij?; tod?l, jei jaun? ?mog? i?tinka ankstyva mirtis, liga ar kokia kita nelaim?, kalt? suver?iama kuriam nors senoliui. Su tokiu mentalitetu reikia kovoti ir j? i?gyvendinti. Tai vienas i? t? nepagr?st? prietar?, skatinantis nuolatin? kart? konflikt? tarp jaun? ir sen? ?moni? – i? to mus i?laisvino krik??ioni?kasis tik?jimas.
Geriau pagalvojus, ?iandien visur galima i?girsti ?? vyresnio am?iaus ?mon?ms metam? kaltinim?, es? jie ?vagia ateit? i? jaun?j?“. Kitais pavidalais jis pasirei?kia ir pa?angiausiose bei moderniausiose visuomen?se. Pavyzd?iui, dabar pla?iai paplit?s ?sitikinimas, kad pagyven? ?mon?s apkrauna jaunim? jiems reikalingos prie?iūros ka?tais ir taip atitraukia i?teklius nuo ?alies vystymosi, taigi atima juos ir i? jaunimo. Tai i?kreiptas tikrov?s suvokimas. Atrodo, tarsi vyresni? ?moni? i?gyvenimas kelt? gr?sm? jaun? ?moni? i?likimui. Tarsi siekiant sudaryti palankias s?lygas jaunimui reik?t? nepaisyti pagyvenusi? ?moni? ar net juos pa?alinti. Kart? prie?prie?a yra apgaul? ir u?nuodytas konfrontacijos kultūros vaisius. Jaun?j? suprie?inimas su senaisiais – tai nepriimtina manipuliacija: ?Svarbiausia yra am?iaus tarpsni? vienyb?, tai tikrasis atskaitos ta?kas, padedantis suprasti ir vertinti vis? ?mogaus gyvenim?“ (Katechez?, 2022 m. vasario 23 d.).
Anks?iau cituotoje psalm?je – kur skamba maldavimas, kad senatv?je nebūtume apleisti, – kalbama apie suokalb?, nukreipt? prie? vyresni? ?moni? gyvenim?. ?ie ?od?iai atrodo perd?ti, ta?iau juos galima suprasti atsi?velgus ? tai, kad pagyvenusi? ?moni? vienatv? ir atstūmimas n?ra atsitiktinis ar nei?vengiamas dalykas, o veikiau padarinys, subrandintas politini?, ekonomini?, socialini? ir asmenini? pasirinkim?, kuriais nepripa??stamas kiekvieno ?mogaus begalinis orumas ?bet kokiomis aplinkyb?mis ir nepaisant jo būkl?s ar situacijos“ (Dignitas infinita, 1). Taip atsitinka, kai prarandamas kiekvieno asmens vert?s suvokimas, o ?mon?s tapatinami tik su i?laidomis, kuri? kaina kai kuriais atvejais per didel?. Dar blogiau tai, kad da?nai patys vyresni ?mon?s galiausiai tampa tokio mentaliteto aukomis ir ima laikyti save na?ta, nor?dami patys pasi?alinti.
Kita vertus, ?iandien daugelis moter? ir vyr? siekia asmenin?s pilnatv?s gyvendami kuo savaranki?kiau ir nepriklausomai nuo kit?. Priklausomyb?s bendruomenei aprai?kos patiria kriz?, o ?sitvirtina individualumo formos; per?jimas nuo ?mes“ prie ?a?“, regis, yra vienas akivaizd?iausi? mūs? laik? ?enkl?. Viena i? ?ios individualistin?s kultūros auk? yra ?eima, kuri pirmoji ir radikaliausiai prie?inasi min?iai, kad galime i?sigelb?ti patys vieni. Ta?iau ?mogui senstant, ma??jant jo j?goms, visa tikrove atsiskleid?ia tai, k? dangst? individualizmo mira?as ir iliuzija, es? kiti ?mon?s nereikalingi ir galima gyventi be socialini? ry?i?; tuomet susivokiame, kad mums reikia visko, bet dabar likome vieni, be pagalbos, be ?mogaus, kuriuo gal?tume pasikliauti. Tai liūdnas atradimas, deja, daugelis tai suvokia, kai jau būna per v?lu.
Mūs? gyvenamoje aplinkoje da?nai minimi vienatv? ir atstūmimas. ?i? rei?kini? prie?astys daugeriopos: vienais atvejais jie kyla d?l u?programuotos atskirties, savoti?ko liūdno ?socialinio suokalbio“, kitais atvejais, deja, juos lemia ?mogaus asmeninis apsisprendimas. Dar kitais atvejais jie patiriami apsimetant, kad tai savaranki?kas pasirinkimas. Vis labiau ai?k?ja, jog ?praradome brolyb?s skon?“ (Enciklika Fratelli tutti, 33) ir mums sunku net ?sivaizduoti k? nors kita.
Galime pasteb?ti, kad daugelis vyresnio am?iaus ?moni? patiria t? rezignacijos jausm?, apie kur? kalbama Rutos knygoje, kur pasakojama apie pagyvenusi? Naom?; mirus vyrui ir sūnums, ji ragina dvi savo mar?ias, Orp? ir Rut?, gr??ti ? gimt?j? ?al? ir savo namus (plg. Rut 1, 8). Naom? – kaip ir daugelis vyresni? ?moni? ?iandien – bijo likti viena, ta?iau nepaj?gia ?sivaizduoti nieko kito. Būdama na?l?, ji supranta, kad visuomen?s akyse yra menkavert?, ji ?sitikinusi, jog yra na?ta toms dviem jaunoms moterims, kurioms, kitaip nei jai, prie? akis dar visas gyvenimas. Tod?l mano, kad geriau pasitraukti, ir pati ragina savo jaun?sias mar?ias palikti j? ir kurti savo ateit? kitur (plg. Rut 1, 11–13). Jos ?od?iai koncentruotai apibendrina, regis, nekintamas socialines bei religines konvencijas, ?enklinan?ias jos likim?.
?ia biblinis pasakojimas pateikia mums du skirtingus pasirinkimus, rei?kian?ius galim? atliep? ? Naom?s kvietim?, taigi ir nuostat? senatv?s akivaizdoje. Viena i? dviej? mar?i?, Orpa, kuri taip pat myli Naom?, meiliai j? pabu?iuoja, ta?iau priima sprendim?, kuris jai atrodo vienintel? galima i?eitis, ir nueina savo keliu. O Ruta neatsiskiria nuo Naom?s ir kreipiasi ? j? stebinan?iais ?od?iais: ?Neversk man?s palikti tave“ (Rut 1, 16). Ji nebijo mesti i??ūkio papro?iams ir bendrai nuomonei, jau?ia, kad senajai moteriai jos reikia, ir dr?siai pasilieka ?alia jos tame etape, kuris joms abiem taps naujos kelion?s prad?ia. Mus visus, ?pratusius manyti, kad vienatv? yra nei?vengiama mūs? lemtis, Ruta moko, kad ? pra?ym? ?neapleisk man?s!“ galima atsakyti: ?A? tav?s neapleisiu!“ Ji nedvejodama apver?ia auk?tyn kojom tai, kas atrodo nekintama tikrov?: gyvenimas vienatv?je negali būti vienintel? alternatyva! Neatsitiktinai Ruta, pasilikusi ?alia senyvos Naom?s, minima tarp Mesijo prot?vi? (plg. Mt 1, 5), i? kuri? kilo J?zus – Emanuelis, ?Dievas su mumis“, kuris ?kūnija Dievo artum? visiems bet kokio am?iaus bet kokiomis aplinkyb?mis gyvenantiems ?mon?ms.
Rutos laisv? ir dr?sa kvie?ia mus eiti nauju keliu: sekime jos p?domis, leiskim?s ? kelion? kartu su ?ia jauna svetim?ale ir sen?ja Naome, nebijokime keisti savo ?pro?i? ir ?sivaizduokime kitoki? mūs? senoli? ateit?. D?kojame visiems, kurie labai aukodamiesi pasek? Rūtos pavyzd?iu ir rūpinasi kokiu nors vyresniu ?mogumi arba tiesiog kasdien rodo savo artum? giminai?iams ar pa??stamiems, kurie nebeturi artim?j?. Ruta pasirinko būti arti Naom?s ir buvo palaiminta laiminga santuoka, palikuonimis, ?eme. Tai galioja visada ir visiems: likdami arti vyresnio am?iaus ?moni?, pripa?indami j? nepakei?iam? vaidmen? ?eimoje, visuomen?je ir Ba?ny?ioje, mes patys gausime daug dovan?, daug maloni?, daug palaiminim?!
?i? ketvirt?j? seneliams skirt? Pasaulin? dien? nepamir?kime parodyti ?velnumo seneliams ir pagyvenusiems mūs? ?eim? nariams, aplankykime tuos, kurie nusivyl? ir nebetiki kitokios ateities galimybe. Prie?ingai savanaudi?kam po?iūriui, vedan?iam ? nusivylim? ir vienatv?, parodykim atvir? ?ird? ir d?iaugsming? veid? kaip tie, kurie turi dr?sos pasakyti: ?A? tav?s neapleisiu!“ ir ?engti kitu keliu.
Visiems jums, brangūs seneliai ir pagyven? ?mon?s, taip pat visiems jūs? artimiesiems skiriu savo palaiminim? kartu su malda. Ir pra?au jūs? nepamir?ti melstis u? mane.
Roma, ?v. Jono bazilika Laterane, 2024 m. baland?io 25 d.
Pranci?kus
