Pranciškus: negaiškime laiko tam, kas nereikalinga
Dykuma – tai tuščia vieta, kur nevyksta joks bendravimas, o balsas – tai komunikavimo priemonė. Šie du dalykai atrodo vienas su kitu nesuderinami, tačiau Jono Krikštytojo asmenyje jie susijungia, sakė popiežius.
Apie Dievo karalystę Jonas kalba prie Jordano upės, netoli tos vietos, kur prieš daug amžių išrinktoji tauta įžengė į pažadėtąją žemę. Jis tarsi sako, kad jei norime klausytis Dievo, turime sugrįžti į tą dykumą, kurioje jis keturiasdešimt metų lydėjo, saugojo ir ugdė savo tautą. Šiuo atveju dykuma – tai tylos ir esmės vieta, kur žmogus negali gaišti laiko nereikalingiems dalykams, bet turi susitelkti į tai, kas būtina. Pasak Pranciškaus, šio sekmadienio Evangelija mums primena, kad jei norime sėkmingai tęsti gyvenimo kelionę, turime atsikartyti visų perteklinių dalykų. „Gerai gyventi reiškia ne apsunkinti save tuo, kas nereikšminga, bet atsikratyti to, kas nereikalinga, reiškia atidžiai peržvelgti save ir stengtis suvokti, kas iš tiesų yra svarbu Dievo akivaizdoje, o kas yra tik tuščiažodžiavimas ir nereikalingi taršalai.“
„Taip prieiname prie antrojo šios sekmadienio Evangelijoje pabrėžto dalyko – balso, – tęsė Pranciškus. – Balsas yra priemonė, kuria išreiškiame tai, ką galvojame ir nešiojamės širdyje. Žodis yra susijęs su tyla, nes juo išreiškiame tai, kas subręsta viduje, ką suprantame įsiklausę į Dvasios balsą. Jei žmogus nemoka tylėti, jam sunku pasakyti ką nors gera; tuo tarpu kuo rimtesnė tyla, tuo stipresnis žodis.“
Jonas Krikštytojas yra atgailos žmogus, kviečiantis į atgailą, yra liudytojas, kurio žodžiai teka iš širdies. Štai kodėl jo balsas nelieka neišgirstas, bet sugeba paveikti kitų gyvenimus ir padaryti daug gera. „Tad melskime Mariją, tylos Mergelę, – paragino popiežius, – kad ji padėtų mums branginti tylą ir kad taptume patikimais balsais, skelbiančiais jos Sūnaus atėjimą.“ (jm / Pope)