蜜桃交友

Anuo metu mokydamas J臈zus kalb臈jo miniai: 鈥濻augokit臈s Ra拧to ai拧kintoj懦, kurie m臈gsta vaik拧膷ioti su ilgais drabu啪iais, b奴ti sveikinami aik拧t臈se, u啪imti pirmuosius kr臈slus sinagogose ir garb臈s vietas vai拧臈se. Jie suryja na拧li懦 namus, dangstydamiesi ilga malda. J懦 laukia itin grie啪tas teismas.鈥� Atsis臈d臋s ties auk懦 skrynia, J臈zus steb臈jo, kaip 啪mon臈s met臈 寞 skryni膮 smulkius pinigus. Daugelis turting懦j懦 aukojo gausiai. At臈jo viena suvargusi na拧l臈 ir 寞met臈 du pinig臈lius, tai yra skatik膮. Pasi拧auk臋s savo mokinius, J臈zus pasak臈 jiems: 鈥濱拧 ties懦 sakau jums: 拧i varg拧臈 na拧l臈 寞met臈 daugiausia i拧 vis懦, kurie d臈jo 寞 auk懦 skryni膮. Visi aukojo i拧 to, kas jiems atlieka, o ji i拧 savo neturto 寞met臈 visa, k膮 tur臈jo, visus savo i拧teklius.鈥� (Mk 12, 38鈥�44)

TIK臇JIMAS DVIEJUOSE SKATIKUOSE

艩io sekmadienio Evangelijos i拧traukoje matome du prie拧ingus paveikslus.

I拧 vienos pus臈s 鈥� Ra拧to 啪inovai ir turtingieji, lankantys 拧ventykl膮.

J臈zus yra 拧ventykloje, stebi juos ir pra拧o mokini懦 saugotis, kad neb奴t懦 suklaidinti Ra拧to ai拧kintoj懦 matomumo.

鈥濲ie m臈gsta vaik拧膷ioti su ilgais drabu啪iais鈥溾�� J臈zaus laikais visi vyrai d臈v臈jo maldos skraist臋, bet Ra拧to ai拧kintoj懦 skraist臈 buvo ypatingai plati, ilga ir puo拧ni鈥�

鈥濲ie m臈gsta b奴ti sveikinami aik拧t臈se鈥溾�� Jais buvo 啪avimasi, juos atpa啪indavo daugelis鈥�.

鈥濲ie u啪ima pirmuosius kr臈slus sinagogose鈥溾�� Sinagogose jiems buvo rezervuota ypatinga garbinga vieta鈥�

鈥濲ie u啪ima garb臈s vietas vai拧臈se鈥溾�� Per pokylius jie s臈d臈davo ar膷iausiai 拧eiminink懦鈥�

Ir pagaliau: 鈥濲ie suryja na拧li懦 namus, dangstydamiesi ilga malda鈥濃�� Ra拧o ai拧kintojai 啪ad臈jo maldas mainais u啪 pinigus, kaip to meto teisininkai imdavo honorarus, nors u啪 tai gauti u啪mokest寞 buvo draud啪iama!

Tok寞 gyvenimo sumenkinim膮 pa啪寞stame ir mes. Tai tikrov臈, nuo kurios daugelis ken膷ia, bet daugelis jos siekia.

J臈zus nesigaili 拧i懦 i拧ori拧kumo ir sav臋s demonstravimo m臈g臈j懦鈥�

J寞 piktina tai, kad Ra拧to ai拧kintojai, b奴dami 艩ventojo Ra拧to, Biblijos 啪inovai, atrodo, visk膮 啪inojo apie Diev膮, ta膷iau Dievas buvo tik j懦 l奴pose, o ne 拧irdyje. Jie pa啪inojo J寞 protu, bet ne啪inojo, kaip pa啪inti 拧irdimi. Jiems Dievas buvo ne susitikimas, o mokslas, kult奴ra, ka啪kas, k膮 galima i拧mokti atmintinai. Evangelija mums sako, kad galime visk膮 啪inoti apie Diev膮 ir laikytis vis懦 taisykli懦, kiekvien膮 sekmadien寞 eiti 寞 Mi拧ias, kas m臈nes寞 eiti i拧pa啪inties, bet jei Vie拧pats neprivers m奴s懦 sielos suvirp臈ti, o Jo 啪od啪iai nesudrebins m奴s懦 拧irdies styg懦, kokia bus nauda i拧 viso to, k膮 啪inome?

Noras pasirodyti, puikuotis yra meil臈s prie拧ingyb臈. Meil臈 yra ne pasirodymas, bet pasidalijimas savo esybe. Tikroji meil臈 yra drabu啪io dovanojimas, kai pats negali nusipirkti kito, ji yra mok臈jimas apsieiti be kitam paaukotos duonos gabal臈lio, teikiant pirmenyb臋 pasninkui鈥�

Antrajame paveiksle susiduriame su varg拧e na拧le. Ra拧to ai拧kintoj懦 suerzintas J臈zus eina atsis臈sti prie auk懦 d臈啪ut臈s, esan膷ios prie 寞臈jimo 寞 拧ventykl膮 ir ten stebi, kaip minia meta 寞 j膮 monetas. Reikia atkreipti d臈mes寞: J臈zus stebi ne 鈥瀔iek鈥�, bet 鈥瀔aip鈥� aukoja 啪mon臈s.

Izraelyje na拧l臈s netur臈jo jokio pragyvenimo 拧altinio, joki懦 pajam懦: jos gyveno elgetaudamos. Tie du skatikai tikriausiai buvo vienintel臈s Evangelijoje minimos na拧l臈s dienos pajamos 鈥� tiek ji tesurinko i拧maldos. Moteris atiduoda visk膮, k膮 turi, tikrai visk膮. D臈l savo socialin臈s pad臈ties ji pasmerkta skurdui, ji neturi jokios teisin臈s apsaugos, ta膷iau nieko nepasilieka, nieko neu啪sitikrina atei膷iai. Jos dovana yra radikali. Ji visi拧kai save patiki Dievui.

I拧 ties懦 J臈zui ner奴pi paaukota suma. Jam svarbu, kiek 寞 tai 寞d臈ta 拧irdies, tuose dviejuose pinig臈liuose ir yra sud臈ta tai, kas yra tos varg拧臈s moters 拧irdyje.

Dievas nepra拧o i拧 m奴s懦 daikt懦; Jam reikalingi mes patys. Mes norime, kad Dievas b奴t懦 m奴s懦 gyvenime, bet nesiki拧t懦 寞 m奴s懦 pasirinkimus ir nesuprantame, kad tik tas, kuris atiduoda save vis膮, tur臈s Visk膮.

Jei ne J臈zaus 啪vilgsnis, niekas niekada neb奴t懦 su啪inoj臋s apie 拧i膮 moter寞鈥�

Neatsitiktinai J臈zus pasirinko apa拧talus ne i拧 kunig懦 ar to meto turtuoli懦, bet i拧 啪moni懦, kurie, galb奴t, nebuvo labai intelektual奴s, kartais kieti ir u啪sispyr臋. Apa拧talai tur臈jo nedaug, ta膷iau J臈zus, 啪velgdamas 寞 juos, suprato, kad jie sugeb臈s atiduoti vis膮 save. Meil臈 rei拧kia ne kiekyb臋, o kokyb臋, 拧irdies sugeb臈jim膮 k膮 nors atimti i拧 sav臋s, kad atiduotum kitam.

Na拧l臈 ir yra mokinio, kuris visk膮 atiduoda 寞 Dievo rankas, pavyzdys.

Pasaul寞 i拧laiko tokie vyrai ir moterys, kaip Evangelijoje minima na拧l臈. Apie juos niekada nepara拧ys laikra拧膷iai, nes jie gyvena pasl臈pt膮 gyvenim膮, susidedant寞 i拧 dien懦, da啪nai apkraut懦 darbu. Pirm膮sias vietas Dievas skiria tiems, kurie m奴s懦 namuose dovanoja gyvyb臋, keldamiesi anksti ryte, kad paruo拧t懦 pietus prie拧 eidami 寞 darb膮, pri啪i奴ri sergant寞 vaik膮, i拧laikydami 拧ypsen膮 veide, ir atlieka t奴kstan膷ius niekam nematom懦 darb懦. 艩ventum膮 sudaro ma啪i, nuo拧ird奴s gestai. Geb臈jimas duoti net tada, kai nieko neturime, turi savyje ka啪k膮 dievi拧ko. Viskas, k膮 darome su meile, priartina mus prie Dievo absoliuto.

Kartais visas tik臈jimas telpa dviejuose skatikuose鈥�

Adolfas Gru拧as