ҽ

XXXII eilinis sekmadienis XXXII eilinis sekmadienis 

XXXII eilinis sekmadienis

Šventumą sudaro maži, nuoširdūs gestai. Gebėjimas duoti net tada, kai nieko neturime, turi savyje kažką dieviško.

Anuo metu mokydamas Jėzus kalbėjo miniai: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas.“ Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“ (Mk 12, 38–44)

TIKĖJIMAS DVIEJUOSE SKATIKUOSE

Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje matome du priešingus paveikslus.

Iš vienos pusės – Rašto žinovai ir turtingieji, lankantys šventyklą.

Jėzus yra šventykloje, stebi juos ir prašo mokinių saugotis, kad nebūtų suklaidinti Rašto aiškintojų matomumo.

„Jie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais“… Jėzaus laikais visi vyrai dėvėjo maldos skraistę, bet Rašto aiškintojų skraistė buvo ypatingai plati, ilga ir puošni…

„Jie mėgsta būti sveikinami aikštėse“… Jais buvo žavimasi, juos atpažindavo daugelis….

„Jie užima pirmuosius krėslus sinagogose“… Sinagogose jiems buvo rezervuota ypatinga garbinga vieta…

„Jie užima garbės vietas vaišėse“… Per pokylius jie sėdėdavo arčiausiai šeimininkų…

Ir pagaliau: „Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda”… Rašo aiškintojai žadėjo maldas mainais už pinigus, kaip to meto teisininkai imdavo honorarus, nors už tai gauti užmokestį buvo draudžiama!

Tokį gyvenimo sumenkinimą pažįstame ir mes. Tai tikrovė, nuo kurios daugelis kenčia, bet daugelis jos siekia.

Jėzus nesigaili šių išoriškumo ir savęs demonstravimo mėgėjų…

Jį piktina tai, kad Rašto aiškintojai, būdami Šventojo Rašto, Biblijos žinovai, atrodo, viską žinojo apie Dievą, tačiau Dievas buvo tik jų lūpose, o ne širdyje. Jie pažinojo Jį protu, bet nežinojo, kaip pažinti širdimi. Jiems Dievas buvo ne susitikimas, o mokslas, kultūra, kažkas, ką galima išmokti atmintinai. Evangelija mums sako, kad galime viską žinoti apie Dievą ir laikytis visų taisyklių, kiekvieną sekmadienį eiti į Mišias, kas mėnesį eiti išpažinties, bet jei Viešpats neprivers mūsų sielos suvirpėti, o Jo žodžiai nesudrebins mūsų širdies stygų, kokia bus nauda iš viso to, ką žinome?

Noras pasirodyti, puikuotis yra meilės priešingybė. Meilė yra ne pasirodymas, bet pasidalijimas savo esybe. Tikroji meilė yra drabužio dovanojimas, kai pats negali nusipirkti kito, ji yra mokėjimas apsieiti be kitam paaukotos duonos gabalėlio, teikiant pirmenybę pasninkui…

Antrajame paveiksle susiduriame su vargše našle. Rašto aiškintojų suerzintas Jėzus eina atsisėsti prie aukų dėžutės, esančios prie įėjimo į šventyklą ir ten stebi, kaip minia meta į ją monetas. Reikia atkreipti dėmesį: Jėzus stebi ne „kiek“, bet „kaip“ aukoja žmonės.

Izraelyje našlės neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio, jokių pajamų: jos gyveno elgetaudamos. Tie du skatikai tikriausiai buvo vienintelės Evangelijoje minimos našlės dienos pajamos – tiek ji tesurinko išmaldos. Moteris atiduoda viską, ką turi, tikrai viską. Dėl savo socialinės padėties ji pasmerkta skurdui, ji neturi jokios teisinės apsaugos, tačiau nieko nepasilieka, nieko neužsitikrina ateičiai. Jos dovana yra radikali. Ji visiškai save patiki Dievui.

Iš tiesų Jėzui nerūpi paaukota suma. Jam svarbu, kiek į tai įdėta širdies, tuose dviejuose pinigėliuose ir yra sudėta tai, kas yra tos vargšės moters širdyje.

Dievas neprašo iš mūsų daiktų; Jam reikalingi mes patys. Mes norime, kad Dievas būtų mūsų gyvenime, bet nesikištų į mūsų pasirinkimus ir nesuprantame, kad tik tas, kuris atiduoda save visą, turės Viską.

Jei ne Jėzaus žvilgsnis, niekas niekada nebūtų sužinojęs apie šią moterį…

Neatsitiktinai Jėzus pasirinko apaštalus ne iš kunigų ar to meto turtuolių, bet iš žmonių, kurie, galbūt, nebuvo labai intelektualūs, kartais kieti ir užsispyrę. Apaštalai turėjo nedaug, tačiau Jėzus, žvelgdamas į juos, suprato, kad jie sugebės atiduoti visą save. Meilė reiškia ne kiekybę, o kokybę, širdies sugebėjimą ką nors atimti iš savęs, kad atiduotum kitam.

Našlė ir yra mokinio, kuris viską atiduoda į Dievo rankas, pavyzdys.

Pasaulį išlaiko tokie vyrai ir moterys, kaip Evangelijoje minima našlė. Apie juos niekada neparašys laikraščiai, nes jie gyvena paslėptą gyvenimą, susidedantį iš dienų, dažnai apkrautų darbu. Pirmąsias vietas Dievas skiria tiems, kurie mūsų namuose dovanoja gyvybę, keldamiesi anksti ryte, kad paruoštų pietus prieš eidami į darbą, prižiūri sergantį vaiką, išlaikydami šypseną veide, ir atlieka tūkstančius niekam nematomų darbų. Šventumą sudaro maži, nuoširdūs gestai. Gebėjimas duoti net tada, kai nieko neturime, turi savyje kažką dieviško. Viskas, ką darome su meile, priartina mus prie Dievo absoliuto.

Kartais visas tikėjimas telpa dviejuose skatikuose…

Adolfas Grušas

2024 lapkričio 09, 15:05