蜜桃交友

DIEVO SVAJON臇

鈥濧r galima vyrui atleisti 啪mon膮?鈥� Fariziejams, kurie tok寞 klausim膮 u啪dav臈 J臈zui, be abejo, buvo gerai 啪inoma religin臈 tradicija, kuri, remiantis Dievo 沤od啪iu, jau buvo 寞sitvirtinusi visuomen臈je. Pagal j膮 atsakymas buvo ai拧kus: taip, galima. Vis d臈lto J臈zus savoti拧kai atsiribojo nuo klaus臈j懦: 鈥濷 k膮 jums yra 寞sak臋s Moz臈?鈥� Kaip 啪ydas, Jis b奴t懦 tur臈j臋s paklausti: 鈥濷 k膮 mums yra 寞sak臋s Moz臈?鈥�, ta膷iau specialiai nori pabr臈啪ti, kad tikroji prasm臈 slypi kitur, ir su vyraujan膷ia tvarka J臈zus neturi nieko bendro.

鈥濲ie tar臈: 鈥濵oz臈 leido para拧yti skyryb懦 ra拧t膮 ir atleisti鈥�. Ta膷iau J臈zus atsiriboja ir nuo tautos patriarcho po啪i奴rio: 鈥濪臈l j奴s懦 拧irdies kietumo para拧臈 jums Moz臈 tok寞 nuostat膮鈥�. I拧 tikr懦j懦 tuo pabr臈啪iama: 寞statymas, kuri mes vadiname dievi拧ku, ne visada ir ne visas i拧tisai i拧rei拧kia Dievo vali膮, bet veikiau yra m奴s懦 kietos 拧irdies atspindys.

鈥濶uo suk奴rimo prad啪ios Dievas suk奴r臈 juos kaip vyr膮 ir moter寞鈥溾��

艩ie J臈zaus 啪od啪iai nerei拧kia, kad Vie拧pats ketina perstumti pirmyn ar atgal moral臈s ribas arba nustatyti gyvenimo taisykles. Jis nori vien tiktai 寞kv臈pti 啪mog懦, u啪degti jo 拧ird寞, atnaujinti dvasi膮: Evangelija yra ne moralin臈s teologijos traktatas, bet ne寞tik臈tina 啪inia apie 啪mogaus i拧laisvinim膮. J臈zus tarsi imt懦 savo klausytojus u啪 rankos ir juos palyd臈t懦 寞 Dievo teritorij膮, 寞 Dievo svajones: tai kas visuomet buvo Dievo mintyse, 拧varu ir nesutepta, nuo ko viskas prasid臈jo. Vie拧pats moko mus visk膮 vertinti ne i拧 meil臈s pabaigos, o i拧 jos prad啪ios ta拧ko: 鈥炁爐ai kod臈l vyras paliks savo t臈v膮 ir motin膮 ir glausis prie 啪monos, ir du taps vienu k奴nu鈥�. Dievo svajon臈 鈥� tai du 啪mon臈s, kurie ie拧ko vienas kito, vienas kit膮 suranda, vienas kit膮 myli ir abu tampa viena.

鈥濳膮 tad Dievas sujung臈, 啪mogus teneperskiria!鈥� J臈zus sako, kad nuo pat prad啪ios Dievas sujungia gyvenimus. Gal nesuklystume, sakydami, kad dar vienas Jo vard懦 b奴t懦 鈥濪ievas sujungia鈥�, kaip bendryst臈s ir tarpusavio ry拧i懦 prana拧yst臈. Dievas leid啪ia susitikti pavieniams gyvenimams, juos sujungia, suvienija visa. Savo ruo啪tu Dievo ir 啪moni懦 prie拧ininko, meil臈s ir gyvenimo prie拧ininko 鈥� velnio vardas b奴t懦 prie拧ingas: 鈥濼as, kuris i拧skiria鈥�.

J臈zaus l奴pose problema siekia pa膷i膮 esm臋: svarbu ne tai, bus ar nebus atleista 啪mona, bet kur kas svarbiau i拧laikyti gyv膮 prad啪ios alsavim膮, visomis j臈gomis 寞sipareigoti palaikyti Dievo svajon臋: ginti ir puosel臈ti veiksmus ir 啪od啪ius, kurie savyje turi t膮 d啪iugi膮 j臈g膮 鈥� apsaugoti meil臋 ir sujungti gyvenimus. Juk i拧 ties懦 meil臈 yra labai trapi, ir ja visuomet reikia r奴pintis ir j膮 palaikyti. Tikroji nuod臈m臈 yra ne 寞statymo, bet Dievo svajon臈s paniekinimas.

J臈zus duoda pagrind膮 m奴s懦 laisvei. M奴s懦 elgesys turi ne bet kuria kaina prisitaikyti prie i拧orinio 啪mogi拧ko 寞statymo, bet paklusti vidinei normai, Dievo balsui, kuris nu拧vie膷ia veid膮, leid啪ia 拧ypsotis ir gyventi taip, kaip tai suvokiame 拧irdyje, 寞siklausydami 寞 Dievo svajon臋. Tod臈l, jei nesir奴piname to laikytis, nesistengiame u啪gydyti 啪aizd懦, jei, b臈gant metams, m奴s懦 meil臈 darosi pikta ir agresyvi, vietoje to, kad b奴t懦 拧velni ir nusi啪eminusi, mes atmetame Dievo svajon臋 ir jau svetimaujame savo 拧irdyje鈥�

Adolfas Gru拧as