蜜桃交友

DIEVO SVAJON?

?Ar galima vyrui atleisti ?mon??“ Fariziejams, kurie tok? klausim? u?dav? J?zui, be abejo, buvo gerai ?inoma religin? tradicija, kuri, remiantis Dievo ?od?iu, jau buvo ?sitvirtinusi visuomen?je. Pagal j? atsakymas buvo ai?kus: taip, galima. Vis d?lto J?zus savoti?kai atsiribojo nuo klaus?j?: ?O k? jums yra ?sak?s Moz??“ Kaip ?ydas, Jis būt? tur?j?s paklausti: ?O k? mums yra ?sak?s Moz??“, ta?iau specialiai nori pabr??ti, kad tikroji prasm? slypi kitur, ir su vyraujan?ia tvarka J?zus neturi nieko bendro.

?Jie tar?: ?Moz? leido para?yti skyryb? ra?t? ir atleisti“. Ta?iau J?zus atsiriboja ir nuo tautos patriarcho po?iūrio: ?D?l jūs? ?irdies kietumo para?? jums Moz? tok? nuostat?“. I? tikr?j? tuo pabr??iama: ?statymas, kuri mes vadiname dievi?ku, ne visada ir ne visas i?tisai i?rei?kia Dievo vali?, bet veikiau yra mūs? kietos ?irdies atspindys.

?Nuo sukūrimo prad?ios Dievas sukūr? juos kaip vyr? ir moter?“…

?ie J?zaus ?od?iai nerei?kia, kad Vie?pats ketina perstumti pirmyn ar atgal moral?s ribas arba nustatyti gyvenimo taisykles. Jis nori vien tiktai ?kv?pti ?mog?, u?degti jo ?ird?, atnaujinti dvasi?: Evangelija yra ne moralin?s teologijos traktatas, bet ne?tik?tina ?inia apie ?mogaus i?laisvinim?. J?zus tarsi imt? savo klausytojus u? rankos ir juos palyd?t? ? Dievo teritorij?, ? Dievo svajones: tai kas visuomet buvo Dievo mintyse, ?varu ir nesutepta, nuo ko viskas prasid?jo. Vie?pats moko mus visk? vertinti ne i? meil?s pabaigos, o i? jos prad?ios ta?ko: ??tai kod?l vyras paliks savo t?v? ir motin? ir glausis prie ?monos, ir du taps vienu kūnu“. Dievo svajon? – tai du ?mon?s, kurie ie?ko vienas kito, vienas kit? suranda, vienas kit? myli ir abu tampa viena.

?K? tad Dievas sujung?, ?mogus teneperskiria!“ J?zus sako, kad nuo pat prad?ios Dievas sujungia gyvenimus. Gal nesuklystume, sakydami, kad dar vienas Jo vard? būt? ?Dievas sujungia“, kaip bendryst?s ir tarpusavio ry?i? prana?yst?. Dievas leid?ia susitikti pavieniams gyvenimams, juos sujungia, suvienija visa. Savo ruo?tu Dievo ir ?moni? prie?ininko, meil?s ir gyvenimo prie?ininko – velnio vardas būt? prie?ingas: ?Tas, kuris i?skiria“.

J?zaus lūpose problema siekia pa?i? esm?: svarbu ne tai, bus ar nebus atleista ?mona, bet kur kas svarbiau i?laikyti gyv? prad?ios alsavim?, visomis j?gomis ?sipareigoti palaikyti Dievo svajon?: ginti ir puosel?ti veiksmus ir ?od?ius, kurie savyje turi t? d?iugi? j?g? – apsaugoti meil? ir sujungti gyvenimus. Juk i? ties? meil? yra labai trapi, ir ja visuomet reikia rūpintis ir j? palaikyti. Tikroji nuod?m? yra ne ?statymo, bet Dievo svajon?s paniekinimas.

J?zus duoda pagrind? mūs? laisvei. Mūs? elgesys turi ne bet kuria kaina prisitaikyti prie i?orinio ?mogi?ko ?statymo, bet paklusti vidinei normai, Dievo balsui, kuris nu?vie?ia veid?, leid?ia ?ypsotis ir gyventi taip, kaip tai suvokiame ?irdyje, ?siklausydami ? Dievo svajon?. Tod?l, jei nesirūpiname to laikytis, nesistengiame u?gydyti ?aizd?, jei, b?gant metams, mūs? meil? darosi pikta ir agresyvi, vietoje to, kad būt? ?velni ir nusi?eminusi, mes atmetame Dievo svajon? ir jau svetimaujame savo ?irdyje…

Adolfas Gru?as