Penkioliktasis eilinis sekmadienis
SVARBIAUSIA PRIEMON臇
Mons. Adolfas Gru拧as
Vis da啪niau, 啪velgiant 寞 tai, kas vyksta aplinkui, susidaro 寞sp奴dis, jog mes prarandame tai, kas sudaro gyvenimo esm臋. Atrodo, jog mums reikia visko, o ypa膷 to, kas yra nenaudinga ar i拧 tikr懦j懦 visai nereikalinga. Gyvename pasaulyje, kuriame, atrodo, nebeliko asmen懦, vien tik daiktai, i拧 kuri懦 galime atpa啪inti vienas kit膮. M奴s懦 laikais 啪mog懦 veikiau jau apib奴dina ne拧iojami r奴bai, automobilis 鈥� visi 拧ie daiktai tampa priemon臈mis, kurios atskleid啪ia ar paslepia 啪mogaus asmenyb臋.
J臈zus savo apa拧talus 寞 misij懦 kelion臋 siun膷ia be joki懦 daikt懦, kurie gal臈t懦 nusl臈pti ar padaryti juos tokiais pat, kaip ir pilka dauguma. Tai, k膮 jie tur臈s skelbti, j懦 misijos esm臈 kaip tik ir yra santykis tarp 啪moni懦, be jokios veidmainyst臈s ar i拧skai膷iavimo, kad b奴t懦 寞manoma suprantamai paskelbti i拧ganymo 啪ini膮. Pats J臈zus, parodydamas savo begalin臋 meil臋 mums, ant kry啪iaus kabos nuogas ir leis pa啪velgti 寞 savo pervert膮 艩ird寞.
Vertinant 拧i懦 laik懦 po啪i奴riu, dvylikos apa拧tal懦 misija yra visi拧ko nepasiruo拧imo jai pavyzdys. Mokiniams liepiama netur臈ti netgi pragyvenimo minimumui reikaling懦 dalyk懦. Ko gero, tai buvo padaryta tam, kad b奴t懦 pabr臈啪tas 啪mogi拧kos prigimties silpnumas, lyginant j膮 su Dievo sl臈piniais ir j懦 galybe. Ir nors am啪i懦 b臈gyje 拧is 啪mogi拧ko menkumo jausmas palengva buvo prarastas, turint galimyb臋 naudotis vis modernesn臈mis komunikacijos priemon臈mis, tas neatitikimas vis tiek i拧lieka. Visi Ba啪ny膷ioje kil臋 skandalai ir papiktinimai kyla ne i拧 panaudot懦 priemoni懦 netinkamumo, bet i拧 啪mogi拧ko menkumo bei nesugeb臈jimo palaikyti tikrus autenti拧kus santykius tarp 啪moni懦. Mes pernelyg da啪nai leid啪iame priemon臈ms u啪temdyti skelbimo esm臋.
Kad ir nepa啪ad臈damas materialin臈s pagalbos, J臈zus savo mokini懦 nepalieka vien懦. N臈 vienas tik臈jimo liudytojas neturi teis臈s Evangelijos ties懦 d臈styti taip, kaip jam atrodo geriau, neatsi啪velgiant 寞 skelbimo esm臋. Evangelija n臈ra nauja doktrina, bet naujas gyvenimas. Kaip tik tod臈l J臈zus siun膷ia mokinius po du, kad jie liudyt懦 ir patys patirt懦 broli拧k膮 pasidalijimo santyk寞, kur bendri yra ne daiktai, bet gyvenimas ir patys 啪mon臈s.
Paliepimas pasilikti vienuose namuose suteikia prasm臋 santykiams, kuri懦 reikalauja Evangelija. 膶ia kalbama ne apie 啪od啪ius. Apa拧talai neturi pareigos ne拧ioti skrajutes su paskutiniais naudingais pasi奴lymais. Jiems pavesta sukurti pastovius santykius tarp 寞tik臈jusi懦j懦.
Vie拧pats nepa啪ada savo mokiniams s臈km臈s. Jis nori, kad Jo mokiniai atiduot懦 savo gyvenim膮, nebijodami rizikuoti ir visi拧kai pasitik臈dami Dievo galybe.
Kalb臈damas apie Gerosios Naujienos atmetim膮, J臈zus pra拧o parodyti gailestingum膮, primindamas senovin寞 paprot寞: 寞啪engiant 寞 Pa啪ad臈t膮j膮 沤em臋, nusikratyti pagoni拧k懦 kra拧t懦 dulkes. Tai ne teismas ar pasmerkimas, bet liudijimas, kad nepri臈musieji 啪inios yra patys atsakingi u啪 savo pasirinkim膮.
Kelias 寞 i拧ganym膮 n臈ra paremtas kokiais nors magi拧kais receptais, jis neveikia automati拧kai. Tam visuomet reikia b奴ti pasirengus priimti liudininkus, kurie prabyla ne i拧maniomis priemon臈mis, o savo 拧irdimi鈥�
