蜜桃交友

ATSTUMTO DIEVO MEIL臇

Mons. A. Gru拧as 

鈥濧rgi jis ne dailid臈, ne Marijos s奴nus, Jok奴bo, Joz臈s, Judo ir Simono brolis?!鈥�- klausia vienas kito Nazareto tikintieji. Keliais puslapiais anks膷iau Evangelijoje pasakojama, kad tie patys broliai buvo nuvyk臋 寞 Kafarnaum膮 parsive啪ti J臈zaus, savo keistojo pusbrolio, nes, j懦 nuomone, jis i拧臈jo i拧 proto, tod臈l reikia j寞 apsaugoti net nuo jo paties.

Tad ir dabar Nazarete, kur visi vieni kitus pa啪寞sta, kur apie visus visk膮 啪ino, ar bent jau taip jiems atrodo, 啪mon臈s stebisi J臈zaus kalbomis, kuri懦 niekada negird臈jo, 啪od啪iais, kurie, atrodo, ateina ne i拧 艩ventojo Ra拧to, kaip  kad jie visada gird臈davo sinagogoje. Galb奴t tie 啪od啪iai net ne i拧 Dievo: i拧 kur, d臈l Dievo meil臈s, Jam kyla tokios mintys?!

鈥濱r jie piktinosi juo鈥溾�� Kas i拧 ties懦 suk臈l臈 啪moni懦 pasipiktinim膮? Buvusieji t膮 dien膮 Nazareto sinagogoje niekaip negal臈jo 寞sivaizduoti 啪mogi拧ko, pa啪寞stamo Dievo, kuris palieka 拧ventykl膮 ir 寞啪engia 寞 kiekvien懦 nam懦 kasdienyb臋. J臈zus, rabinas be baigt懦 studij懦, be titul懦 ir su nuospaudomis ant rank懦, 臈m臈 pasakoti apie Diev膮 palyginimais, kvepian膷iais namais, 啪eme, sodu, kur daigas, garsty膷ios gr奴delis, figmedis pavasar寞 tampa aprei拧kimo simboliais. Toks Dievo nuolankumas ir paprastumas piktina. Juk m奴s懦 Dievas negali b奴ti toks! Kur tada Auk拧膷iausiojo 拧lov臈 ir didyb臈?!

Pagaliau Jo mokiniai, tie i拧 拧alies parinkti vaikinai, i拧manantys tik apie valtis ir tinklus鈥�, Kuo jie geresni, k膮 turi jie, ko neturi Joz臈, Jok奴bas, Judas ir Simonas? Argi Nazareto jaunuoliai n臈ra geresni?!

鈥濶iekur prana拧as neb奴na be pagarbos, nebent savo t臈vi拧k臈je tarp savo gimini懦 ir savo namuose鈥溾�� 艩is J臈zaus pasteb臈jimas, i拧 am啪i懦 gl奴dumo pasiekia mus, taip pat, kaip ir Nazareto gyventojus, kartais nesugeban膷ius pasteb臈ti prana拧i拧k懦 啪enkl懦, kuriuos Dievas siun膷ia mums per savo pasiuntinius. Labai da啪nai trok拧tame, kad Dievas mums apreik拧t懦 savo vali膮, nors i拧 tikr懦j懦 ji pasiekia mus visus. Mes esami apsupti Dievo prana拧yst臈s 啪enkl懦 t奴kstan膷i懦 啪moni懦 l奴pose ir gestuose, namuose, gatv臈je, darbe, bet kuriame pasaulio kra拧te鈥�

Deja, da啪niausiai mes u啪uot atsiv臈r臋, vertiname 啪mones, laikydami, kad jie yra per menki, kad gal臈t懦 mus ko nors pamokyti, teisinam臈s, kad jie n臈ra pakankamai i拧silavin臋 ar 拧venti.  Ka啪in ar ne mums tur臈t懦 b奴ti skirti Dievo 啪od啪iai pasakyti prana拧ui Ezekieliui, kuriuos skaitome 拧io sekmadienio pirmajame skaitinyje: 鈥濳lausys jie ar atsisakys klausyti, 鈥� nes jie yra mai拧tingi namai, 鈥� bet tegu su啪ino, kad tarp j懦 buvo prana拧as鈥�. I拧 ties懦 mus supa prana拧ai, galb奴t ma啪i, galb奴t nepastebimi ir ne寞vertinti, ta膷iau nuolat siun膷iami. Tai 啪mon臈s, kuriuos Dievo valia sutinkame savo gyvenimo kelyje. Kaip tik j懦, paprast懦 ir gerai pa啪寞stam懦, mes, kaip ir Nazareto gyventojai, ne寞vertiname ir nepriimame.

Vis d臈lto J臈zus, steb臈damasis savo tautie膷i懦 at拧iaurumu, nepasiduoda. Jo atsakas - ne pyktis ar pasmerkimas, juo labiau ne depresija, bet nuostaba, atskleid啪ianti Dievo 拧irdies gailestingum膮: 鈥濲is tik keliems ligoniams u啪d臈jo rankas ir juos i拧gyd臈鈥�.

Atmestasis Dievas vis dar gydo. Atstumtas mylimasis ir toliau myli, net ir nesulaukdamas jokio atsako. Dievas n臈ra pavarg臋s nuo m奴s懦: Jis tik stebisi.

Ir toliau siun膷ia mums prana拧us鈥�