Keturioliktasis eilinis sekmadienis
ATSTUMTO DIEVO MEIL?
Mons. A. Gru?as
?Argi jis ne dailid?, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Joz?s, Judo ir Simono brolis?!“- klausia vienas kito Nazareto tikintieji. Keliais puslapiais anks?iau Evangelijoje pasakojama, kad tie patys broliai buvo nuvyk? ? Kafarnaum? parsive?ti J?zaus, savo keistojo pusbrolio, nes, j? nuomone, jis i??jo i? proto, tod?l reikia j? apsaugoti net nuo jo paties.
Tad ir dabar Nazarete, kur visi vieni kitus pa??sta, kur apie visus visk? ?ino, ar bent jau taip jiems atrodo, ?mon?s stebisi J?zaus kalbomis, kuri? niekada negird?jo, ?od?iais, kurie, atrodo, ateina ne i? ?ventojo Ra?to, kaip kad jie visada gird?davo sinagogoje. Galbūt tie ?od?iai net ne i? Dievo: i? kur, d?l Dievo meil?s, Jam kyla tokios mintys?!
?Ir jie piktinosi juo“… Kas i? ties? suk?l? ?moni? pasipiktinim?? Buvusieji t? dien? Nazareto sinagogoje niekaip negal?jo ?sivaizduoti ?mogi?ko, pa??stamo Dievo, kuris palieka ?ventykl? ir ??engia ? kiekvien? nam? kasdienyb?. J?zus, rabinas be baigt? studij?, be titul? ir su nuospaudomis ant rank?, ?m? pasakoti apie Diev? palyginimais, kvepian?iais namais, ?eme, sodu, kur daigas, garsty?ios grūdelis, figmedis pavasar? tampa aprei?kimo simboliais. Toks Dievo nuolankumas ir paprastumas piktina. Juk mūs? Dievas negali būti toks! Kur tada Auk??iausiojo ?lov? ir didyb??!
Pagaliau Jo mokiniai, tie i? ?alies parinkti vaikinai, i?manantys tik apie valtis ir tinklus…, Kuo jie geresni, k? turi jie, ko neturi Joz?, Jokūbas, Judas ir Simonas? Argi Nazareto jaunuoliai n?ra geresni?!
?Niekur prana?as nebūna be pagarbos, nebent savo t?vi?k?je tarp savo gimini? ir savo namuose“… ?is J?zaus pasteb?jimas, i? am?i? glūdumo pasiekia mus, taip pat, kaip ir Nazareto gyventojus, kartais nesugeban?ius pasteb?ti prana?i?k? ?enkl?, kuriuos Dievas siun?ia mums per savo pasiuntinius. Labai da?nai trok?tame, kad Dievas mums apreik?t? savo vali?, nors i? tikr?j? ji pasiekia mus visus. Mes esami apsupti Dievo prana?yst?s ?enkl? tūkstan?i? ?moni? lūpose ir gestuose, namuose, gatv?je, darbe, bet kuriame pasaulio kra?te…
Deja, da?niausiai mes u?uot atsiv?r?, vertiname ?mones, laikydami, kad jie yra per menki, kad gal?t? mus ko nors pamokyti, teisinam?s, kad jie n?ra pakankamai i?silavin? ar ?venti. Ka?in ar ne mums tur?t? būti skirti Dievo ?od?iai pasakyti prana?ui Ezekieliui, kuriuos skaitome ?io sekmadienio pirmajame skaitinyje: ?Klausys jie ar atsisakys klausyti, – nes jie yra mai?tingi namai, – bet tegu su?ino, kad tarp j? buvo prana?as“. I? ties? mus supa prana?ai, galbūt ma?i, galbūt nepastebimi ir ne?vertinti, ta?iau nuolat siun?iami. Tai ?mon?s, kuriuos Dievo valia sutinkame savo gyvenimo kelyje. Kaip tik j?, paprast? ir gerai pa??stam?, mes, kaip ir Nazareto gyventojai, ne?vertiname ir nepriimame.
Vis d?lto J?zus, steb?damasis savo tautie?i? at?iaurumu, nepasiduoda. Jo atsakas - ne pyktis ar pasmerkimas, juo labiau ne depresija, bet nuostaba, atskleid?ianti Dievo ?irdies gailestingum?: ?Jis tik keliems ligoniams u?d?jo rankas ir juos i?gyd?“.
Atmestasis Dievas vis dar gydo. Atstumtas mylimasis ir toliau myli, net ir nesulaukdamas jokio atsako. Dievas n?ra pavarg?s nuo mūs?: Jis tik stebisi.
Ir toliau siun?ia mums prana?us…
