蜜桃交友

Anuo metu J臈zus kalb臈jo minioms: 鈥濻u Dievo karalyste yra kaip su 啪mogumi, kuris beria dirvon s臈kl膮. Ar jis miega ar keliasi, ar nakt寞 ar dien膮, s臈kla dygsta ir auga, jam visi拧kai ne啪inant kaip. 沤em臈 savaime duoda vaisi懦: prad啪ioje 啪elmen寞, paskui varp膮, pagaliau pribrendus寞 gr奴d膮 varpoje. Derliui prinokus, 啪mogus tuojau imasi pjautuvo, nes pj奴tis at臈jo鈥�. J臈zus dar sak臈: 鈥濻u kuo galime palyginti Dievo karalyst臋? Arba kokiu palyginimu j膮 pavaizduosime? Ji 鈥� tarytum garsty膷ios gr奴delis, kuris, s臈jamas dirvon, esti ma啪iausias i拧 vis懦 s臈kl懦 啪em臈je, bet pas臈tas u啪auga, tampa didesnis u啪 visas dar啪oves ir i拧leid啪ia tokias pla膷ias 拧akas, kad jo pav臈syje gali susisukti lizd膮 padangi懦 sparnuo膷iai鈥�. Daugeliu toki懦 palyginim懦 J臈zus skelb臈 啪mon臈ms 啪od寞, kiek jie sugeb臈jo suprasti. Be palyginim懦 jiems jis nekalb臈davo, o savo mokiniams skyrium visk膮 i拧ai拧kindavo. (Mk 4, 26鈥�34)

NEMATOMAS DIEVAS

鈥濻u Dievo karalyste yra kaip su 啪mogumi, kuris beria dirvon s臈kl膮鈥溾��

Apie pa膷ius did啪iausius dalykus J臈zus prabyla su nuginkluojan膷iu paprastumu. Jis ned臈sto teorijos, bet prie拧 savo klausytojus atver膷ia gyvenimo knyg膮. Kristus pasakoja apie Diev膮, pasitelkdamas dygstan膷io 啪elmens 啪enkl膮, o ai拧kindamas begalyb臈s esm臋, pirmiausia prisimena ma啪yt寞 garsty膷ios gr奴del寞. Tikriausiai tok寞 d臈stymo b奴d膮 Jis pasirinko tod臈l, kad ir m奴s懦 dvasinis gyvenimas, ir pa膷i懦 papras膷iausi懦 b奴tybi懦 egzistencija pakl奴sta tiems patiems d臈sniams. Evangelija ir 啪mogaus gyvenimas juda ta pa膷ia linkme, leisdami su啪yd臈ti visoms gyvyb臈s formoms.

Tod臈l ir Dievo karalyst臈 sulyginama su s臈j臈ju. Dievas 鈥� tai nepailstantis s臈j臈jas, kuris 寞 m奴s懦 pasaul寞, 寞 mus ir vis膮 visat膮 nuolat lieja savo energij膮. Jis suteikia viskam gyvyb臋, kaip u啪uomazg膮, o mums yra skirta pareiga t膮 gyvyb臈s dovan膮 subrandinti. Mes esame 啪em臈s grumstas Dievo rankose, 寞 kur寞 Jis pas臈jo savo gyvybin寞 prad膮. Niekas nelieka nuskriaustas, niekur n臈ra tu拧tumos, nes Dievo ranka 鈥� tai nuolatin臈 k奴ryba, per kuri膮 pasaulis gyvena ir juda pirmyn.

Pirmasis 拧io sekmadienio Mi拧iose girdimas Evangelijos palyginimas pasakoja apie stebukl膮, kuris jau seniai nieko nebestebina. Visiems atrodo normalu, kuomet vakare matome g臈l臈s pumpur膮, o ryte 鈥� i拧siskleidus寞 啪ied膮. Tame n臈ra i拧orinio veikimo ar pastang懦. Tiesiog sakome: g臈l臈 pra啪ydo. Nepriklausomai nuo to, k膮 veikia 啪mon臈s, pas臈ta s臈kla dygsta, g臈l臈s skleid啪iasi, med啪iai auga. I拧 ties懦, kalbant apie 啪mogaus dvasin寞 gyvenim膮, 拧is palyginimas yra didel臈 paguoda, teikianti 拧ird啪iai ramyb臋. Dievo suvokimas 啪mogaus sieloje taip pat pasirei拧kia veikiant sl臈piningai vidinei j臈gai. G臈ris pasaulyje atsiranda sl臈piningos energijos, kuri膮 skleid啪ia visa, kas pasaulyje yra gera, teisinga ir gra啪u, d臈ka. Visuose 啪mon臈se, pasaulyje, kiekvienoje 拧irdyje br臋sta ir auga Dievo malon臈, nors mums gal ir nor臈t懦si tuo suabejoti. Ta膷iau juk i拧 tikr懦j懦 niekas negali 啪inoti, kiek reikia Dievo malon臈s saul臈s, kad tas 拧irdyje pas臈tas geras gr奴das duot懦 vaisi懦. Mes ne啪inome, kiek reikia laiko, kad 啪mon臈se, kuriuos mes laikome bevilti拧kais, vaikuose, kategori拧kai atsisakiusiuose priimti t臈v懦 nuomon臋, visuose, kurie atrodo pikti ir pasimet臋, subr臋st懦 Dievo pas臈tos dovanos. Reikia tik mok臈ti laukti鈥�

Antruoju palyginimu J臈zus pabr臈啪ia disproporcij膮 tarp garsty膷ios gr奴delio, ma啪iausio i拧 vis懦 s臈kl懦, ir i拧augan膷io i拧 jo didelio med啪io. Tai kartu ir paraginimas vengti didingos retorikos: gr奴delis nei拧gelb臈s pasaulio. Netgi ir i拧aug臋s garsty膷ios medis n臈ra pasaulio centras. Mes pavieniui taip pat nei拧gelb臈sime pasaulio. Ta膷iau J臈zus kalba apie visai kit膮 mums skirt膮 u啪duot寞, primindamas med寞, kurio 拧akose ilsisi ir suka lizdus dangaus pauk拧膷iai. Mes esame tas medis, kur broliai gali rasti prieglaud膮 ir suraminim膮. Tuo tarpu Dievas duoda augim膮, Jis siun膷ia ir dangaus pauk拧膷ius鈥�

沤velgiant 寞 delne gulint寞 gr奴d膮, savaime nor臈t懦si pavadinti j寞 inerti拧ka materija, nors i拧 ties懦 tas gr奴delis savyje slepia gyvyb臋, kuri, susid奴rusi su saule, vandeniu ir 啪eme, yra pasirengusi i拧siver啪ti su gaivali拧ka j臈ga 鈥�

Mums reikia pasistengti 啪velgti pla膷iau, kad mus supan膷iame pasaulyje vis懦 pirma pasteb臈tume ir 寞vertintume Dievo veikim膮. Tuo tarpu mes, kantr奴s Dievo karalyst臈s 啪emdirbiai, esame pa拧aukti s臈ti ger膮 s臈kl膮: taik膮, teisingum膮, dr膮s膮, pasitik臈jim膮. Galb奴t kartais mums ir atrodo, kad tai beveik nenaudinga, nes visus supa vakaro sutemos, ta膷iau mes tikime ryto au拧ra, tegul i拧 pa啪i奴ros ir menka, bet i拧sklaidan膷ia sutemas. Juk pats Dievas vis膮laik veikia, tyliai ir pama啪u, da啪nai nepastebimai, ta膷iau visuomet galiausiai laimi savo vaik懦 拧irdis. Jis yra m奴s懦 viltis.

Adolfas Gru拧as