蜜桃交友

Anuo metu J?zus kalb?jo minioms: ?Su Dievo karalyste yra kaip su ?mogumi, kuris beria dirvon s?kl?. Ar jis miega ar keliasi, ar nakt? ar dien?, s?kla dygsta ir auga, jam visi?kai ne?inant kaip. ?em? savaime duoda vaisi?: prad?ioje ?elmen?, paskui varp?, pagaliau pribrendus? grūd? varpoje. Derliui prinokus, ?mogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis at?jo“. J?zus dar sak?: ?Su kuo galime palyginti Dievo karalyst?? Arba kokiu palyginimu j? pavaizduosime? Ji – tarytum garsty?ios grūdelis, kuris, s?jamas dirvon, esti ma?iausias i? vis? s?kl? ?em?je, bet pas?tas u?auga, tampa didesnis u? visas dar?oves ir i?leid?ia tokias pla?ias ?akas, kad jo pav?syje gali susisukti lizd? padangi? sparnuo?iai“. Daugeliu toki? palyginim? J?zus skelb? ?mon?ms ?od?, kiek jie sugeb?jo suprasti. Be palyginim? jiems jis nekalb?davo, o savo mokiniams skyrium visk? i?ai?kindavo. (Mk 4, 26–34)

NEMATOMAS DIEVAS

?Su Dievo karalyste yra kaip su ?mogumi, kuris beria dirvon s?kl?“…

Apie pa?ius did?iausius dalykus J?zus prabyla su nuginkluojan?iu paprastumu. Jis ned?sto teorijos, bet prie? savo klausytojus atver?ia gyvenimo knyg?. Kristus pasakoja apie Diev?, pasitelkdamas dygstan?io ?elmens ?enkl?, o ai?kindamas begalyb?s esm?, pirmiausia prisimena ma?yt? garsty?ios grūdel?. Tikriausiai tok? d?stymo būd? Jis pasirinko tod?l, kad ir mūs? dvasinis gyvenimas, ir pa?i? papras?iausi? būtybi? egzistencija paklūsta tiems patiems d?sniams. Evangelija ir ?mogaus gyvenimas juda ta pa?ia linkme, leisdami su?yd?ti visoms gyvyb?s formoms.

Tod?l ir Dievo karalyst? sulyginama su s?j?ju. Dievas – tai nepailstantis s?j?jas, kuris ? mūs? pasaul?, ? mus ir vis? visat? nuolat lieja savo energij?. Jis suteikia viskam gyvyb?, kaip u?uomazg?, o mums yra skirta pareiga t? gyvyb?s dovan? subrandinti. Mes esame ?em?s grumstas Dievo rankose, ? kur? Jis pas?jo savo gyvybin? prad?. Niekas nelieka nuskriaustas, niekur n?ra tu?tumos, nes Dievo ranka – tai nuolatin? kūryba, per kuri? pasaulis gyvena ir juda pirmyn.

Pirmasis ?io sekmadienio Mi?iose girdimas Evangelijos palyginimas pasakoja apie stebukl?, kuris jau seniai nieko nebestebina. Visiems atrodo normalu, kuomet vakare matome g?l?s pumpur?, o ryte – i?siskleidus? ?ied?. Tame n?ra i?orinio veikimo ar pastang?. Tiesiog sakome: g?l? pra?ydo. Nepriklausomai nuo to, k? veikia ?mon?s, pas?ta s?kla dygsta, g?l?s skleid?iasi, med?iai auga. I? ties?, kalbant apie ?mogaus dvasin? gyvenim?, ?is palyginimas yra didel? paguoda, teikianti ?ird?iai ramyb?. Dievo suvokimas ?mogaus sieloje taip pat pasirei?kia veikiant sl?piningai vidinei j?gai. G?ris pasaulyje atsiranda sl?piningos energijos, kuri? skleid?ia visa, kas pasaulyje yra gera, teisinga ir gra?u, d?ka. Visuose ?mon?se, pasaulyje, kiekvienoje ?irdyje br?sta ir auga Dievo malon?, nors mums gal ir nor?t?si tuo suabejoti. Ta?iau juk i? tikr?j? niekas negali ?inoti, kiek reikia Dievo malon?s saul?s, kad tas ?irdyje pas?tas geras grūdas duot? vaisi?. Mes ne?inome, kiek reikia laiko, kad ?mon?se, kuriuos mes laikome bevilti?kais, vaikuose, kategori?kai atsisakiusiuose priimti t?v? nuomon?, visuose, kurie atrodo pikti ir pasimet?, subr?st? Dievo pas?tos dovanos. Reikia tik mok?ti laukti…

Antruoju palyginimu J?zus pabr??ia disproporcij? tarp garsty?ios grūdelio, ma?iausio i? vis? s?kl?, ir i?augan?io i? jo didelio med?io. Tai kartu ir paraginimas vengti didingos retorikos: grūdelis nei?gelb?s pasaulio. Netgi ir i?aug?s garsty?ios medis n?ra pasaulio centras. Mes pavieniui taip pat nei?gelb?sime pasaulio. Ta?iau J?zus kalba apie visai kit? mums skirt? u?duot?, primindamas med?, kurio ?akose ilsisi ir suka lizdus dangaus pauk??iai. Mes esame tas medis, kur broliai gali rasti prieglaud? ir suraminim?. Tuo tarpu Dievas duoda augim?, Jis siun?ia ir dangaus pauk??ius…

?velgiant ? delne gulint? grūd?, savaime nor?t?si pavadinti j? inerti?ka materija, nors i? ties? tas grūdelis savyje slepia gyvyb?, kuri, susidūrusi su saule, vandeniu ir ?eme, yra pasirengusi i?siver?ti su gaivali?ka j?ga …

Mums reikia pasistengti ?velgti pla?iau, kad mus supan?iame pasaulyje vis? pirma pasteb?tume ir ?vertintume Dievo veikim?. Tuo tarpu mes, kantrūs Dievo karalyst?s ?emdirbiai, esame pa?aukti s?ti ger? s?kl?: taik?, teisingum?, dr?s?, pasitik?jim?. Galbūt kartais mums ir atrodo, kad tai beveik nenaudinga, nes visus supa vakaro sutemos, ta?iau mes tikime ryto au?ra, tegul i? pa?iūros ir menka, bet i?sklaidan?ia sutemas. Juk pats Dievas vis?laik veikia, tyliai ir pama?u, da?nai nepastebimai, ta?iau visuomet galiausiai laimi savo vaik? ?irdis. Jis yra mūs? viltis.

Adolfas Gru?as