蜜桃交友

 Mokiniai i拧臈jo ir nuvyko 寞 miest膮. Jie rado visa, kaip buvo sak臋s J臈zus, ir paruo拧臈 Velyk懦 stal膮.

Bevakarieniaujant J臈zus pa臈m臋s duon膮 sukalb臈jo palaiminim膮, j膮 lau啪臈 ir dav臈 mokiniams, tardamas: 鈥濱mkite, tai mano k奴nas!鈥� Pa臈m臋s taur臋, sukalb臈jo pad臈kos mald膮, dav臈 jiems, ir visi g臈r臈 i拧 jos. O jis jiems tar臈: 鈥濼ai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris i拧liejamas u啪 daugel寞. I拧 ties懦 sakau jums: a拧 jau nebegersiu vynmed啪io vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu j寞 nauj膮 Dievo karalyst臈je鈥�. Pagiedoj臋 himn膮, jie i拧臈jo 寞 Alyv懦 kaln膮. (Mk 12鈥�16. 22鈥�26)

DIEVAS PAS MANE, mons. A. Gru拧as

鈥濱mkite, tai mano k奴nas!鈥�

Evangelijoje J臈zaus kalba pasi啪ymi paprastais, vienareik拧miais 啪od啪iais. Jis sako: 鈥濱mkite, klausykite, ateikite, eikite, i拧eikite; k奴nas ir kraujas鈥溾�� Jam ne啪inomi 啪od啪iai, kuri懦 dviprasmi拧kumas leist懦 galingiesiems ir gudriesiems 寞tvirtinti savo vie拧patavim膮. J臈zus net ir kalb臈damas yra toks radikaliai 啪mogi拧kas, kad tie 啪od啪iai pasiekia Diev膮, drauge ai拧kiai perteikdami jo prasm臋.

艩iandien, kai pagerbiame Eucharistijoje pasilikus寞 ir su mumis esant寞 Vie拧pat寞 J臈z懦, verta b奴t懦 dar kart膮 tiksliai perskaityti ir apm膮styti Evangelijoje pagal Mork懦 u啪ra拧ytus Vie拧paties 啪od啪ius: 鈥濱mkite, tai mano k奴nas!鈥�

Pirmiausia m奴s懦 ausis pasiekia 啪odis: 鈥濱mkite鈥�. 艩is veiksma啪odis a拧trus ir tikslus, kaip konkretus gestas, kaip rankos, kurios atsiveria ir yra i拧tiesiamos. J臈zus nepra拧o apa拧tal懦 adoruoti, kontempliuoti, garbinti t膮 lau啪om膮 Duon膮. Jis, si奴lydamas imti J膮, pra拧o daug daugiau: 鈥濶oriu b奴ti j奴s懦 paimtas kaip dovana, b奴ti j奴s懦 burnoje kaip duona, j奴s懦 k奴ne kaip kraujas, tapti j奴s懦 l膮stele, kv臈pavimu, mintimi, b奴ti j奴s懦 gyvenimu鈥�.

膶ia ir yra stebuklas, 拧irdies plakimas, tikslas: imti. Tapti tuo, k膮 gauni鈥� Kur kas labiau nei tai, kas atsitinka su duona ir vynu, sukre膷ia tai, kas vyksta mokinyje. J臈zus nori, kad 拧iltas Jo gyvenimo srautas tek臈t懦 m奴s懦 gyslomis, kad Jo dr膮sa 寞si拧aknyt懦 m奴s懦 拧irdyse, kad mes pasiry啪tume i拧gyventi savo 啪mogi拧k膮j膮 egzistencij膮 taip, kaip j膮 i拧gyveno Jis.

Tai, kad mumyse yra Dievas, rei拧kia: mes su Dievu tampame viena, vienu pa拧aukimu. 艩is pa拧aukimas skatina mus priimti paties J臈zaus likim膮: nepalikti 拧io pasaulio, netapus duona, kad numal拧intume kieno nors alk寞, kam nors suteiktume d啪iaugsmo ir stipryb臈s.

D臈l to Dievas ir tapo 啪mogumi, kad 啪mogus tapt懦 pana拧us 寞 Diev膮. J臈zus dav臈 du paprastus 寞sakymus, kuriuos mes vis i拧 naujo girdime kiekvienoje Eucharistijoje: 鈥濱mkite ir valgykite, imkite ir gerkite鈥�.

Kokia b奴t懦 nauda i拧 Duonos, Dievo, u啪daryto tabernakulyje, kur寞 reikt懦 retkar膷iais i拧statyti pagarbinimui, bei pasmilkyti? J臈zus at臈jo 寞 pasaul寞 ne tam, kad kurt懦 naujas liturgijas. Jis at臈jo pas laisvus ir mylin膷ius vaikus, kad jie gyvent懦 Jo gyvenimu: 鈥濳as valgo mano k奴n膮 ir geria mano krauj膮, tas pasilieka manyje, ir a拧 jame鈥�.

K奴nas ir kraujas kalba apie vis膮 J臈zaus gyvenim膮, Jo 啪mogi拧k膮j膮 istorij膮, Jo dailid臈s rankas su med啪io kvapu ir vini懦 paliktomis 啪ym臈mis, Jo a拧aras, Jo aistras, gatv臈s dulkes, Jo kojas, pateptas pirmiausia nardo aliejumi, o paskui Jo paties krauju, namus, pripildytus kvepal懦, ir 啪od啪ius, turin膷ius dangaus skon寞. J臈zus gyvena manyje, o a拧 Jame鈥�

Myl臈dami 啪mon臈s vienas kitam sako: 鈥濧teik ir gyvenk mano namuose, mano namai yra tavo namai鈥�. Pana拧iai 拧iandien 寞 mus prabyla ir Dievas. Dar prie拧 mums nusiskund啪iant: 鈥濫su alkanas鈥�, Jis sako: 鈥濧拧 noriu b奴ti su tavimi鈥�.

Vie拧pats ie拧kojo man臋s, laukia man臋s ir atiduoda pats save. Tokio Dievo nereikia nusipelnyti: tereikia J寞 priimti ir leisti save myl臈ti鈥�