?v?. Kristaus Kūno ir Kraujo i?kilm? (Devintin?s)
Mokiniai i??jo ir nuvyko ? miest?. Jie rado visa, kaip buvo sak?s J?zus, ir paruo?? Velyk? stal?.
Bevakarieniaujant J?zus pa?m?s duon? sukalb?jo palaiminim?, j? lau?? ir dav? mokiniams, tardamas: ?Imkite, tai mano kūnas!“ Pa?m?s taur?, sukalb?jo pad?kos mald?, dav? jiems, ir visi g?r? i? jos. O jis jiems tar?: ?Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris i?liejamas u? daugel?. I? ties? sakau jums: a? jau nebegersiu vynmed?io vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu j? nauj? Dievo karalyst?je“. Pagiedoj? himn?, jie i??jo ? Alyv? kaln?. (Mk 12–16. 22–26)
DIEVAS PAS MANE, mons. A. Gru?as
?Imkite, tai mano kūnas!“
Evangelijoje J?zaus kalba pasi?ymi paprastais, vienareik?miais ?od?iais. Jis sako: ?Imkite, klausykite, ateikite, eikite, i?eikite; kūnas ir kraujas“… Jam ne?inomi ?od?iai, kuri? dviprasmi?kumas leist? galingiesiems ir gudriesiems ?tvirtinti savo vie?patavim?. J?zus net ir kalb?damas yra toks radikaliai ?mogi?kas, kad tie ?od?iai pasiekia Diev?, drauge ai?kiai perteikdami jo prasm?.
?iandien, kai pagerbiame Eucharistijoje pasilikus? ir su mumis esant? Vie?pat? J?z?, verta būt? dar kart? tiksliai perskaityti ir apm?styti Evangelijoje pagal Mork? u?ra?ytus Vie?paties ?od?ius: ?Imkite, tai mano kūnas!“
Pirmiausia mūs? ausis pasiekia ?odis: ?Imkite“. ?is veiksma?odis a?trus ir tikslus, kaip konkretus gestas, kaip rankos, kurios atsiveria ir yra i?tiesiamos. J?zus nepra?o apa?tal? adoruoti, kontempliuoti, garbinti t? lau?om? Duon?. Jis, siūlydamas imti J?, pra?o daug daugiau: ?Noriu būti jūs? paimtas kaip dovana, būti jūs? burnoje kaip duona, jūs? kūne kaip kraujas, tapti jūs? l?stele, kv?pavimu, mintimi, būti jūs? gyvenimu“.
?ia ir yra stebuklas, ?irdies plakimas, tikslas: imti. Tapti tuo, k? gauni… Kur kas labiau nei tai, kas atsitinka su duona ir vynu, sukre?ia tai, kas vyksta mokinyje. J?zus nori, kad ?iltas Jo gyvenimo srautas tek?t? mūs? gyslomis, kad Jo dr?sa ?si?aknyt? mūs? ?irdyse, kad mes pasiry?tume i?gyventi savo ?mogi?k?j? egzistencij? taip, kaip j? i?gyveno Jis.
Tai, kad mumyse yra Dievas, rei?kia: mes su Dievu tampame viena, vienu pa?aukimu. ?is pa?aukimas skatina mus priimti paties J?zaus likim?: nepalikti ?io pasaulio, netapus duona, kad numal?intume kieno nors alk?, kam nors suteiktume d?iaugsmo ir stipryb?s.
D?l to Dievas ir tapo ?mogumi, kad ?mogus tapt? pana?us ? Diev?. J?zus dav? du paprastus ?sakymus, kuriuos mes vis i? naujo girdime kiekvienoje Eucharistijoje: ?Imkite ir valgykite, imkite ir gerkite“.
Kokia būt? nauda i? Duonos, Dievo, u?daryto tabernakulyje, kur? reikt? retkar?iais i?statyti pagarbinimui, bei pasmilkyti? J?zus at?jo ? pasaul? ne tam, kad kurt? naujas liturgijas. Jis at?jo pas laisvus ir mylin?ius vaikus, kad jie gyvent? Jo gyvenimu: ?Kas valgo mano kūn? ir geria mano krauj?, tas pasilieka manyje, ir a? jame“.
Kūnas ir kraujas kalba apie vis? J?zaus gyvenim?, Jo ?mogi?k?j? istorij?, Jo dailid?s rankas su med?io kvapu ir vini? paliktomis ?ym?mis, Jo a?aras, Jo aistras, gatv?s dulkes, Jo kojas, pateptas pirmiausia nardo aliejumi, o paskui Jo paties krauju, namus, pripildytus kvepal?, ir ?od?ius, turin?ius dangaus skon?. J?zus gyvena manyje, o a? Jame…
Myl?dami ?mon?s vienas kitam sako: ?Ateik ir gyvenk mano namuose, mano namai yra tavo namai“. Pana?iai ?iandien ? mus prabyla ir Dievas. Dar prie? mums nusiskund?iant: ?Esu alkanas“, Jis sako: ?A? noriu būti su tavimi“.
Vie?pats ie?kojo man?s, laukia man?s ir atiduoda pats save. Tokio Dievo nereikia nusipelnyti: tereikia J? priimti ir leisti save myl?ti…
