Misionieriaus liudijimas: ne?galiojo ve?im?lis kaip sakykla Dievo ?od?iui skelbti
Kunigas pasakoja apie savo pa?aukim?, kunigyst?s keli?, lig?. ?Pa?aukimas gim? kartu su manimi, nuo ma?ens jau?iau tro?kim? tapti kunigu“. Tam ?takos tur?jo ir mama, kuri per Mi?ias nuolat klausdavo, ar ma?asis Manuelis nenor?t? būti kunigu. Kai jam buvo de?imt met?, mokykloje lank?si misionierius kombonietis ir ?kv?ptai kalb?jo apie misionieriaus pa?aukim?. Tada Manuelis nei?dr?so prisipa?inti, kad nor?t? būti misionieriumi Afrikoje, ta?iau po to, mokytojos padr?sintas, ?stojo ? seminarij?.
Kelias buvo ilgas, pilnas dvejoni? jau nuo paauglyst?s. Būdamas novicijumi, per rekolekcijas nu?jo pas dvasin? palyd?toj? ir prisipa?ino, kad bijo. Kunigas jam atsak?, kad ir kiti jo bendra?ygiai bijo, paskatindamas j? ?u?simerkti, pasitik?ti Dievu ir pasiry?ti ?uoliui“. Jis taip ir padar?. Ta?iau abejon?s gr??davo. Dievo ?enklu tapo dvi merginos, pad?jusios priimti sprendim?. 1977 m. vasar? jis kartu su kitais studentais dirbo viename Londono restorane. Su?inoj?, kad jis seminaristas, jie jam pasak?, kad pasteb?jo jame ka?k? ypatinga, ir paragino j? toliau eiti tuo keliu. Jis pri?m? sprendim?, gr??o ? Rom? baigti studij? ir ?m? rengtis am?iniesiems ??adams bei kunigyst?s ?ventimams. Prie? ?ventimus t?vai jam papasakojo apie ??ad? Dievui, kad pirmasis vaikas, jei gims sūnus, tetamp?s kunigu, tik niekada jam apie tai nesak?, nes nenor?j? daryti ?takos jo pasirinkimui.
Iki 2010 m. kun. Manuelis darbavosi ?vairiose bendruomen?se, kol prad?jo justi, kad darosi sunku vaik??ioti. I? prad?i? paman?, kad tai fizin?s veiklos trūkumas ir ?m? daugiau sportuoti. Kadangi tai nepad?jo, apsilank? pas kelet? gydytoj?. Po kiek laiko su?inojo diagnoz?, kuri atrod? kaip nuosprendis, – ?onin? amiotrofin? skleroz?. Gydytojas paai?kino, kad ligos eiga ai?ki – vaik??iojimas su ramentais, tada ve?im?lis, tada...
Manuelis pad?kojo ir gr??o ? Afrik? u?baigti paskutini? misijos m?nesi?, tada parvyko ? Europ?. Kaip reagavo ? diagnoz?? Prisimena, kad pirm?j? nakt? verk?, v?liau Dievas padovanojo jam gili? ramyb?, kurios nesitik?jo ir kuri nuo to laiko j? visuomet lydi. I? prad?i? klaus? sav?s, kod?l būtent jam tai nutiko, o v?liau at?jo atsakymas – o kod?l ne jam, ar jis privilegijuotas?
Da?nai Manuelis galvodavo apie tai, kas bus, kai taps savo kūno kaliniu, ta?iau tikrumas jam teik? ramyb? – jis bus ne vienas, Vie?pats bus kalinys jame. J? lankydavo mintys, kad bus visai izoliuotas, ta?iau, kita vertus, j? guod? tai, kad gal?s gyventi vidin? gyvenim? savo ?irdies katedroje. Dabar, paklaustas, kaip jam sekasi, atsak?, kad jis turi abonement? laikytis gerai, o u? ?? abonement? moka daugyb? ?moni?, kurie u? j? meld?iasi.
I? prad?i? jis man?, kad jam liko gyventi vos pora met?. Dabar jau pra?jo dvylika. Dvasininkas prisideda prie broli? formacijos, sukūr? tinklara?t? , kur dalijasi med?iaga formacijai, ??valgomis ir tik?jimu. Kunigas Manuelis sako, kad ne?galiojo ve?im?lis tapo jo sakykla skelbti Dievo ?od?. ?Mūs? kry?ius yra tinkamiausia vieta skelbti Dievo ?od?. Matau save kaip prana?? Jon? banginio viduriuose, kuris mane ne?a ten, kur Dievas nori“, – sako misionierius.
Nuo 2018 m. kunigas Manuelis visi?kai nebegali jud?ti, yra priklausomas nuo kit?. Jam tai tarsi neturto ??ado i?gyvenimas – kad turi poreiki? ir turi visko pra?yti. Kartu tai yra galimyb? augti d?kingumu u? ma?us dalykus, d?koti Dievui u? jam padedan?i? ?moni? dosnum?, kuriems atsid?koja ?ypsena ir palaiminimu ?irdyje. Bendrauja akimis – tai vienintel? kūno dalis, kuri? gali judinti. Akimis ir ra?o, nes kompiuteryje ?diegta sistema, nuskaitanti aki? judesius, – vienas i? technikos stebukl?.
Kartais sunkiai sergantys ?mon?s pyksta ant Dievo. Koks jo santykis su Dievu? ?Susirg?s atradau Dievo dosnum?. Kai Vie?pats mane aplank? su liga, spontani?kai nor?jau su?ukti: ?Vie?patie, tu vagis!“ Vis k? nors atimdavo i? man?s. Ta?iau supratau, kad tai ypatingas vagis – ka?k? i?sine?damas jis palieka kai k? vertingesnio“. Kaip paraginim? kitiems, kurie ken?ia, yra nelaimingi, kunigas Manuelis perduoda – gyvenimas pilnas galimybi?, jei u?siveria vienos durys, atsiveria kitos, tik kartais mes liekame prie?ais tas u?siv?rusias duris. Ta?iau reikia apsi?valgyti ir pamatyti kitas galimybes, nauj? gyvenimo vizij?.
Ligos eigoje jam daug pad?jo tik?jimas. ?inoma, yra ypatingai sunki? moment?. Tikin?iajam tai yra vilties ir tik?jimo gyvenimo pergal?s, kurios prad?ia yra kry?ius ir mirtis, valanda. ?Netikintiesiems nor??iau pasakyti, kad pasitik?t? gyvenimo gro?io instinktu. Tai irgi yra vilties kelias, kuris, nors ir nes?moningai, veda ? Gyvenim? (i? did?iosios raid?s)“.
(D?/Vatican news)
