蜜桃交友

Anuo metu vienuolika mokini懦 nuvyko 寞 Galil臈j膮, ant kalno, kur寞 jiems buvo nurod臋s J臈zus. J寞 pamat臋, mokiniai parpuol臈 ant 啪em臈s, ta膷iau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartin臋s J臈zus prabilo: 鈥濵an duota visa vald啪ia danguje ir 啪em臈je. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais vis懦 taut懦 啪mones, krik拧tydami juos vardan T臈vo ir S奴naus, ir 艩ventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, k膮 tik esu jums 寞sak臋s. Ir 拧tai a拧 esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.鈥� (Mt 28, 16鈥�20)

DIEVO VARDAS

Liturginiame kalendoriuje kiekvien膮 dien膮 prisimename 拧ventuosius. Minime svarbiausius j懦 nuveiktus darbus, savybes, d臈l kuri懦 Ba啪ny膷ia juos i拧k臈l臈 寞 altori懦 garb臋. Kaip tik d臈l to juos vadiname jau nebe vien tik krik拧to vardu, bet visuomet pridedame b奴dvard寞 鈥炁�ventasis鈥�. Mes gerbiame juos, nes tikime ir trok拧tame, kad 拧vent懦j懦 u啪tarimas mus lyd臈t懦 gyvenimo kelion臈je. Mes 拧ven膷iame savo vardadien寞, b奴tent, dien膮, kai Ba啪ny膷ia prisimena to paties vardo 拧vent膮j寞.

B奴t懦 perd臈jimas sakyti, jog teisinga 拧v臋sti ir 鈥炁爒entojo i拧 拧vent懦j懦鈥�, Dievo, visa ko prad啪ios ir pabaigos, vardo dien膮. Vis d臈lto, tikriausiai neb奴t懦 klaida, jei 拧iandien 拧ven膷iam膮 i拧kilm臋 pavadintume 鈥濪ievo vardo diena鈥�, nes jei vardo diena i拧rei拧kia tai, kas yra susij臋 su to vardo savininko gyvenimu, esme ir savyb臈mis, tai 艩ven膷iausioji Trejyb臈 i拧 ties懦 yra Dievo vardo, Jo savybi懦, Jo esm臈s i拧auk拧tinimas ir pagarbinimas. Sakydami 鈥濼rejyb臈鈥� patvirtiname, kad Dievo vardas yra T臈vas, S奴nus ir 艩ventoji Dvasia, pasakome, kas Jis yra, tariame jo Vard膮, drauge liudydami Jo prigimt寞, Jo savybes, tai, kaip Jis apsirei拧k臈 啪monijai.

Per am啪ius buvo i拧lietos 啪od啪i懦 up臈s, para拧yta daugyb臈 ne寞kainojam懦 tom懦, pasakyta 拧imtai kalb懦 ir para拧yta studij懦, kurios m臈gino, beveik visada s臈kmingai, paai拧kinti Dievo vard膮 kaip Trejyb臋, Jo esm臋 kaip Diev膮, kuris yra vienas ir istorijoje rei拧kiasi trimis Asmenimis, bet drauge i拧lieka Vienas, kuris turi Vard膮, i拧rei拧kiant寞 prigimt寞, bet nei拧semiant寞 didyb臈s.

Mes taip pat, 寞siklausydami 寞 拧ios i拧kilm臈s liturginius skaitinius, kurie ka啪k膮 nedr膮siai mums bando paai拧kinti apie Diev膮, 拧ven膷iame Dievo vardines, sakydami, kad Jis suk奴r臈 啪mog懦 啪em臈je ir, nors gyvena danguje, padar臈 taip, kad 啪mogus i拧girst懦 Jo bals膮, leisdamas 啪mogui, nepaisant vis懦 padaryt懦 klaid懦, i拧likti gyvam鈥�

Dievas 臈jo susitikti su 啪mogumi (o ne atvirk拧膷iai). Jis nu啪eng臈 寞 啪em臋, kad i拧sirinkt懦 taut膮, kuriai apsireik拧, ir tai padar臈 per li奴dnus, dramati拧kus ir laimingus jos istorijos 寞vykius鈥�

Dievas yra visur, danguje ir 啪em臈je, ir n臈ra kito tokio kaip Jis鈥�

Dievas dav臈 啪mogui 拧i膮 啪em臋, kad jis gal臈t懦 joje ilgai gyventi su s膮lyga, jog sutiks laikytis Dievo 寞statym懦 ir 寞sakym懦鈥�

Ir to pakakt懦 tiems, kurie tiki Diev膮. Ta膷iau Dievas nusprend臈, kad b奴t懦 gerai, jog visi 啪mon臈s suvokt懦, kad esame ne tik Jo k奴riniai ar Jo darbo, kad ir kokio kilnaus, dalis, bet kad suvoktume, jog esame Jo vaikai. Nor臈damas mus tuo 寞tikinti, Jis nesivadovavo 啪od啪iais, bet atsiunt臈 mums vien膮 沤od寞, padar臈 J寞 vienu i拧 m奴s懦, k奴nu i拧 m奴s懦 k奴no, ir Jame padar臈 mus savo vaikais. Ir, tarsi to b奴t懦 negana, Jis taip pat pasir奴pino, kad to nepamir拧tume, ir atsiunt臈 mums vidin臋 寞kvepian膷i膮 J臈g膮, geban膷i膮 priversti mus pasijusti viena su Juo ir pasilieka su mumis am啪inai.

Ar m奴s懦 gyvenim膮 kei膷ia 啪inojimas, kad Dievas, kuris mums buvo apreik拧tas ir 寞 kur寞 tikime, yra ne bet koks Dievas, bet T臈vas, S奴nus ir Dvasia? Ar k膮 nors kei膷ia m奴s懦, tikin膷i懦j懦, gyvenime faktas, jog mes garbiname ne Diev膮, kuris yra vienas, stati拧kas, absoliutus ir u啪daras savo 拧lov臈je, o Diev膮, kuris negali b奴ti vienas, tod臈l yra dinami拧kas, istori拧kas, susij臋s su mumis, atviras pasauliui ir jo istorijai? Argi tai ne tas pat?

I拧 ties懦 tai n臈ra tas pat. Galime tik d啪iaugtis, gal臈dami 拧v臋sti vardadien寞 Dievo, kuris, u啪uot tik suk奴r臋s dang懦 ir 啪em臋 ir paleid臋s juos, kaip paleid啪iamas laikmatis, sutinka lyd臈ti mus kasdienyb臈je, kaip tai daro motina ir t臈vas, stebintys pirmuosius savo vaiko 啪ingsnius鈥�

Galime d啪iaugtis, tur臈dami Diev膮, kuris, u啪uot laik臋s mus pavald啪iais, kaip teis臈jas, besilaikantis 寞statymo, kur寞 reikia vykdyti absoliu膷iai, grasindamas am啪inu pasmerkimu, palieka mums laisv臋 elgtis gerai ir blogai, suprasdamas, kad turime prisiimti atsakomyb臋, bet taip pat visada pasireng臋s mus pakelti, jei suklystame, taip, kaip t臈vas pakelia savo suklupus寞 vaik膮鈥�

Galime jaustis laimingi, kad 拧ioje kelion臈je nesame vieni, bet priklausome 拧eimai, kurioje, kaip 啪inome, turime daug broli懦 ir seser懦, nes Pirmagimis tarp m奴s懦 yra tas, kuris mums nuolat primena, koks yra m奴s懦 T臈vas, nes nuolat su Juo bendrauja, ir ypa膷 tada, kai apsimetame, kad esame labai u啪si臈m臋 savo reikalais鈥�

Galime d啪iaugtis, kad turime Ka啪k膮, kas padeda mums pla膷iai atverti proto duris ir langus, padeda ie拧koti nauj懦 dalyk懦, leid啪ia patirti, kad kiekvienas naujas dalykas yra gyvenimo 啪enklas, leid啪ia pajusti gyvenimo d啪iaugsm膮 ir nepalieka m奴s懦 ramiai gulint laukti, kol ateis Mesijas, bet kasdien sugeba sukr臈sti ir pasakyti, kad viskas niekada nesibaigs鈥�

Jei tikrai toks yra Dievo Vardas, mes galime b奴ti laimingi, J寞 tik臈dami鈥�

Adolfas Gru拧as