?ven?iausioji Trejyb?
Anuo metu vienuolika mokini? nuvyko ? Galil?j?, ant kalno, kur? jiems buvo nurod?s J?zus. J? pamat?, mokiniai parpuol? ant ?em?s, ta?iau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartin?s J?zus prabilo: ?Man duota visa vald?ia danguje ir ?em?je. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais vis? taut? ?mones, krik?tydami juos vardan T?vo ir Sūnaus, ir ?ventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, k? tik esu jums ?sak?s. Ir ?tai a? esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 16–20)
DIEVO VARDAS
Liturginiame kalendoriuje kiekvien? dien? prisimename ?ventuosius. Minime svarbiausius j? nuveiktus darbus, savybes, d?l kuri? Ba?ny?ia juos i?k?l? ? altori? garb?. Kaip tik d?l to juos vadiname jau nebe vien tik krik?to vardu, bet visuomet pridedame būdvard? ??ventasis“. Mes gerbiame juos, nes tikime ir trok?tame, kad ?vent?j? u?tarimas mus lyd?t? gyvenimo kelion?je. Mes ?ven?iame savo vardadien?, būtent, dien?, kai Ba?ny?ia prisimena to paties vardo ?vent?j?.
Būt? perd?jimas sakyti, jog teisinga ?v?sti ir ??ventojo i? ?vent?j?“, Dievo, visa ko prad?ios ir pabaigos, vardo dien?. Vis d?lto, tikriausiai nebūt? klaida, jei ?iandien ?ven?iam? i?kilm? pavadintume ?Dievo vardo diena“, nes jei vardo diena i?rei?kia tai, kas yra susij? su to vardo savininko gyvenimu, esme ir savyb?mis, tai ?ven?iausioji Trejyb? i? ties? yra Dievo vardo, Jo savybi?, Jo esm?s i?auk?tinimas ir pagarbinimas. Sakydami ?Trejyb?“ patvirtiname, kad Dievo vardas yra T?vas, Sūnus ir ?ventoji Dvasia, pasakome, kas Jis yra, tariame jo Vard?, drauge liudydami Jo prigimt?, Jo savybes, tai, kaip Jis apsirei?k? ?monijai.
Per am?ius buvo i?lietos ?od?i? up?s, para?yta daugyb? ne?kainojam? tom?, pasakyta ?imtai kalb? ir para?yta studij?, kurios m?gino, beveik visada s?kmingai, paai?kinti Dievo vard? kaip Trejyb?, Jo esm? kaip Diev?, kuris yra vienas ir istorijoje rei?kiasi trimis Asmenimis, bet drauge i?lieka Vienas, kuris turi Vard?, i?rei?kiant? prigimt?, bet nei?semiant? didyb?s.
Mes taip pat, ?siklausydami ? ?ios i?kilm?s liturginius skaitinius, kurie ka?k? nedr?siai mums bando paai?kinti apie Diev?, ?ven?iame Dievo vardines, sakydami, kad Jis sukūr? ?mog? ?em?je ir, nors gyvena danguje, padar? taip, kad ?mogus i?girst? Jo bals?, leisdamas ?mogui, nepaisant vis? padaryt? klaid?, i?likti gyvam…
Dievas ?jo susitikti su ?mogumi (o ne atvirk??iai). Jis nu?eng? ? ?em?, kad i?sirinkt? taut?, kuriai apsireik?, ir tai padar? per liūdnus, dramati?kus ir laimingus jos istorijos ?vykius…
Dievas yra visur, danguje ir ?em?je, ir n?ra kito tokio kaip Jis…
Dievas dav? ?mogui ?i? ?em?, kad jis gal?t? joje ilgai gyventi su s?lyga, jog sutiks laikytis Dievo ?statym? ir ?sakym?…
Ir to pakakt? tiems, kurie tiki Diev?. Ta?iau Dievas nusprend?, kad būt? gerai, jog visi ?mon?s suvokt?, kad esame ne tik Jo kūriniai ar Jo darbo, kad ir kokio kilnaus, dalis, bet kad suvoktume, jog esame Jo vaikai. Nor?damas mus tuo ?tikinti, Jis nesivadovavo ?od?iais, bet atsiunt? mums vien? ?od?, padar? J? vienu i? mūs?, kūnu i? mūs? kūno, ir Jame padar? mus savo vaikais. Ir, tarsi to būt? negana, Jis taip pat pasirūpino, kad to nepamir?tume, ir atsiunt? mums vidin? ?kvepian?i? J?g?, geban?i? priversti mus pasijusti viena su Juo ir pasilieka su mumis am?inai.
Ar mūs? gyvenim? kei?ia ?inojimas, kad Dievas, kuris mums buvo apreik?tas ir ? kur? tikime, yra ne bet koks Dievas, bet T?vas, Sūnus ir Dvasia? Ar k? nors kei?ia mūs?, tikin?i?j?, gyvenime faktas, jog mes garbiname ne Diev?, kuris yra vienas, stati?kas, absoliutus ir u?daras savo ?lov?je, o Diev?, kuris negali būti vienas, tod?l yra dinami?kas, istori?kas, susij?s su mumis, atviras pasauliui ir jo istorijai? Argi tai ne tas pat?
I? ties? tai n?ra tas pat. Galime tik d?iaugtis, gal?dami ?v?sti vardadien? Dievo, kuris, u?uot tik sukūr?s dang? ir ?em? ir paleid?s juos, kaip paleid?iamas laikmatis, sutinka lyd?ti mus kasdienyb?je, kaip tai daro motina ir t?vas, stebintys pirmuosius savo vaiko ?ingsnius…
Galime d?iaugtis, tur?dami Diev?, kuris, u?uot laik?s mus pavald?iais, kaip teis?jas, besilaikantis ?statymo, kur? reikia vykdyti absoliu?iai, grasindamas am?inu pasmerkimu, palieka mums laisv? elgtis gerai ir blogai, suprasdamas, kad turime prisiimti atsakomyb?, bet taip pat visada pasireng?s mus pakelti, jei suklystame, taip, kaip t?vas pakelia savo suklupus? vaik?…
Galime jaustis laimingi, kad ?ioje kelion?je nesame vieni, bet priklausome ?eimai, kurioje, kaip ?inome, turime daug broli? ir seser?, nes Pirmagimis tarp mūs? yra tas, kuris mums nuolat primena, koks yra mūs? T?vas, nes nuolat su Juo bendrauja, ir ypa? tada, kai apsimetame, kad esame labai u?si?m? savo reikalais…
Galime d?iaugtis, kad turime Ka?k?, kas padeda mums pla?iai atverti proto duris ir langus, padeda ie?koti nauj? dalyk?, leid?ia patirti, kad kiekvienas naujas dalykas yra gyvenimo ?enklas, leid?ia pajusti gyvenimo d?iaugsm? ir nepalieka mūs? ramiai gulint laukti, kol ateis Mesijas, bet kasdien sugeba sukr?sti ir pasakyti, kad viskas niekada nesibaigs…
Jei tikrai toks yra Dievo Vardas, mes galime būti laimingi, J? tik?dami…
Adolfas Gru?as
