?e?tasis Velyk? sekmadienis
Anuo metu J?zus kalb?jo savo mokiniams: ?Kaip mane T?vas myl?jo, taip ir a? jus myl?jau. Pasilikite mano meil?je! Jei laikysit?s mano ?sakym?, pasiliksite mano meil?je, kaip a? kad vykdau savo T?vo ?sakymus ir pasilieku jo meil?je. A? jums tai kalb?jau, kad jumyse būt? manasis d?iaugsmas ir kad jūs? d?iaugsmui nieko netrūkt?. Tai mano ?sakymas, kad vienas kit? myl?tum?te, kaip a? jus myl?jau. N?ra didesn?s meil?s, kaip gyvyb? u? draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, k? jums ?sakau. Jau nebevadinu jūs? tarnais, nes tarnas ne?ino, k? veikia jo ?eimininkas. Jus a? draugais vadinu, nes jums visk? paskelbiau, k? buvau i? savo T?vo gird?j?s. Ne jūs mane i?sirinkote, bet a? jus i?sirinkau ir paskyriau, kad eitum?te, duotum?te vaisi? ir jūs? vaisiai i?likt?, – kad ko tik pra?ytum?te T?v? mano vardu, jis visa jums duot?. A? jums tai ?sakau: vienam kit? myl?ti!“ (Jn 15, 9–17)
LAIMINGI KRIK??IONYS
Klausantis ?io sekmadienio Evangelijos, kyla klausimas: ?Kod?l?“ Kod?l, ?velgdami ? savo seseris ir brolius krik??ionis, nematome j? veiduose ir ?irdyse ?d?iaugsmo, kuriam nieko netrūksta“? Kod?l, u?uot sutik? krik??ionis, su d?iaugsmu ateinan?ius ? ba?ny?i?, trok?tan?ius susitikti su J?zumi ir savo tik?jimo broliais bei seserimis, kur kas da?niau susiduriame su suaugusiais katalikais, sakan?iais, kad neturi laiko ar noro melstis, su jaunuoliais, kurie nenori n? gird?ti apie ?jim? ? ba?ny?i?, su paaugliais, purk?taujan?iais kaskart, kai t?vai jiems sako: ?Nagi, eikime ? Mi?ias!“, ar net ir pagyvenusiais ?mon?mis, kurie tvirtina, jog prarado tik?jim? arba nebegali melstis taip, kaip anks?iau? ?inoma, yra krik??ioni?, kurie mielai susitinka su J?zumi ta?iau, be abejo, jie sudaro ma?um?…
Did?ioji dauguma mūs?, krik??ioni?, nei?skiriant ir dvasinink?, savo tik?jimo gyvenim? ir buvim? Ba?ny?ioje i?gyvena kaip na?t?, varg?, kartais kaip priespaud?, da?nai kaip prievol? ar ?sakym?, geriausiu atveju kaip pareig?... Pana?u, kad tikintieji nesiklaus? ar nem?gino suprasti ?iandien Evangelijoje skaitom? J?zaus ?od?i?. Anot jos, J?zus mums yra viskas. Jis n?ra tik Mokytojas, Jis n?ra vien kan?ia, Jis n?ra priverstinis mūs? pasirinkimas. J?zaus ne?manoma sutapatinti su ?sakym? rinkiniu: Jis yra visi?ka prie?ingyb?!
Vie?pats mums duoda tik vien? ?sakym? – myl?ti. Jis sako, kad ne mes turime priverstinai rinktis J? ar stoti prie? J?, bet Jis pats mus pasirinko. Tai gniau?ia kvap?, nes leid?ia suprasti, kad tai, ko I?ganytojas mus i?mok?, skirta tam, kad suteikt? mums d?iaugsmo, ir kad tam d?iaugsmui ?nieko netrūkt?“. Jis kyla i? suvokimo, kad mes esame Dievui reikalingi, ir kad Jis nori mūs? gyvenimui suteikti daugiau spalv? ir gro?io.
Tai paskata, kad mūs? tarpe būt? bent ?iek tiek ma?iau niūri?, liūdn? ir pikt? veid?, bent jau ne būnant ba?ny?ioje, ne prie Vie?paties altoriaus. Juk J?zus mūs? nevadina ?tarnais“, o ?draugais“. Sunku ir ?sivaizduoti, k? rei?kia: tur?ti Diev? draugu!
Tad kod?l mes, krik??ionys, nesugebame ai?kiai parodyti, kad būti J?zaus sek?jais yra gra?u ir suteikia d?iaugsm?, tikr?, visi?k? d?iaugsm?? Galbūt, atsakym? mums gal?t? duoti istorija, per kuri? tikin?i?j? bendruomen?, Ba?ny?ia, plauk?, kankinama baim?s, da?nai vargingai irkluodama ir nuleidusi bures, u?uot leidusi Dvasiai i?pūsti jas savo galia. Netrukus taip ir atsitiko: apa?tal? aukso am?ius, kai jie, nepaisydami persekiojim?, dr?siai ir su d?iaugsmu skelb? Evangelij?, baig?si. Tada Ba?ny?ia ?m? bijoti Dvasios galios, ?m? Ja nebepasitik?ti, atsirado nuomon?, kad būti mokiniais rei?kia, jog mes turime pasirinkti J?z?, kaip Mokytoj?, pamir?dami, kad tai Jis mus i?sirinko.
Buvo pasirinktas artimiausias – vald?ios kelias. Ba?ny?ia prad?jo u?sidaryti savyje, stengdamasi ?sitvirtinti, apginti savo interesus, gelb?ti tai, k? buvo galima i?gelb?ti, ir pra?yti vis? laik? galing?j? pad?ti jai i?laikyti savo pozicijas bei ?gytas teises. ?inoma, Ba?ny?ioje jaut?m?s saugūs, u?tikrinti, ta?iau Ba?ny?ia su u?darytomis durimis negina t?, kurie joje randa prieglobst?, bet papras?iausiai juos dusina. O kai jautiesi u?dus?s ir u?darytas, nesijauti gerai: nor?tum i?eiti ir kv?puoti, bet negali to padaryti, nes, jei taip pasielgsi, jausiesi stebimas, teisiamas, smerkiamas. Galiausiai susitaikai su tuo, kad esi u?darytas, bet tada negali būti laimingas. Galbūt, netgi būsime geri krik??ionys, nes, neapleid?iant sav?j? gret? ir ne?iūrint pro lang?, lengviau laikytis vis? ?sakym? ir priesak?, bet laimingais krik??ionimis niekada nebūsime.
Adolfas Gru?as
