Kun. G. Jankūnas: sinodi?kumas – ne tam, kad Ba?ny?ia v?l būt? ?takinga
?Turinys daugiau ar ma?iau priklaus? nuo mūs?, klebon?, noro dalytis, kalb?ti. Buvo svarstomi klausimai kaip Ba?ny?ia eina sinodi?kumo keliu, kaip ji tampa misijos Ba?ny?ia. Buvo aptariamai ir praktiniai dalykai, svarstomi septyniolikoje kalbini? grupi?, ma?daug po dvylika dalyvi? kiekvienoje grup?je. M?ginome diskutuoti, atsakyti ? klausimus naudodami ?pokalbio Dvasioje“ metod?. Jis yra pasiūlytas kaip Sinodo bendravimo ir kalb?jimo būdas. Tur?jome prog? j? per tas tris dienas i?bandyti. Galiu pasakyti, kad tarp vaisi?, kuriuos a? i?sive?u, yra tai, kad patik?jau, jog tai yra geras ir tinkamas metodas, kad ?io instrumento naudojimas – tai būdas būti sinodine Ba?ny?ia. Pradedama nuo maldos, kiekvienam suteikiamos keturios minut?s, per kurias po maldos ir tylos tam tikru klausimu pasisako. Niekas nepertraukin?ja, nereplikuoja, ne?sivelia ? diskusij? ar komentavim?. Staigaus atliepo ar staigaus dalijimosi nesubrandintu ?od?iu pristabdymas ?iek tiek sulaiko ?mogi?k?j? veikim? ir leid?ia Kitam mumyse ir per mus prabilti. Saky?iau, ?is metodas mus atv?r? pokalbio dr?sumui ir gilumui. Gal?jome būti ramūs, kad būsime i?klausyti, kad kiekvienas tur?sime galimyb? ka?k? pasakyti ir atsiliepti. Ta?iau mūs? ?od?iai turi būti subrandinti Dvasioje.
Buvo galimyb? ne tik kalb?ti ir diskutuoti grup?se, bet taip pat, i?klausius grupi? narius ir ekspertus, pasidalyti savo mintimis bendrame pos?dyje. Jutau pareig? ir Dvasios vedim? pasidalyti savo nuomone skirtingais klausimais per visas tris dienas.
Pirm? kart? – kai buvo akcentuota pastoracijos taryb? ir pasaulie?i? ?traukimo ? parapij? gyvenim? svarba. Noras, kad kuo daugiau pakrik?tyt?j? pasaulie?i? būt? ?traukta ? Ba?ny?ios gyvenim?, yra geras ir teisingas, bet reikia pad?ti vieni kitiems save ugdyti Dievo Dvasioje, kad tie susitikimai nebūt? persunkti to, d?l ko popie?ius Pranci?kus nuolat m?gina mus ?sp?ti, – supasaul?jimo dvasios. D?l to reikia nuolat būti mokinyst?s kelyje. Pasidalyti su kitu, jeigu tu jau patyrei ar ?inai daugiau, bet tu ne?inai visko, tu ir toliau keliauji mokinyst?s keliu. Yra dalyk?, kuriuos tur?si suprasti, su?inoti i? kit?, kurie jau t? patirt? galbūt turi. Tai ir yra nuolatin? mokinyst?, buvimas mūs? Vie?paties mokykloje, sekant jo ?od?iu, jo Dvasia.
Antr? kart? kreipiausi ? visus dalyvius, kai buvo kalbama apie pa?aukimus. Jutau, kad Dvasia kviet? pasidalyti savo asmeniniu supratimu, kod?l neskatinu pa?aukim? ? kunigyst? Lietuvoje. J? neskatinu tod?l, kad negaliu ?iandien atsakyti, ? koki? kunigyst? mes kvie?iame jaunus ?mones. Jeigu mes iki galo nesuprantame, kokia ?iandien yra kunigyst?s esm? ir kokia tai tarnyst?, tai kvietimas, kad jie būt? tu?t?jan?i? parapij? pastat? kaip muziej? pri?iūr?tojai, nemotyvuoja. Ba?ny?ios buvusios didyb?s tinklo prie?iūra nemotyvuoja nei mūs?, esan?i? tarnyst?je, nei tuo labiau jaun? ?moni?, kurie sako: ?Nenorime būti muziej? pri?iūr?tojai. Nenorime būti struktūr? ir pastat? saugotojai, stog? lopytojai ir kt.“. Tad ? koki? kunigyst? kvie?iame? Buvo gera gird?ti labai daug broli? kunig? i? viso pasaulio atsiliepim?, kad tai ir j? rūpestis, ir j? skausmas. Jie irgi pasigenda dr?saus naujo impulso, naujos tikrov?s, kad prad?tume savo veikim? ne nuo prisiminim?, kas buvo ir kaip buvo, bet nuo to, kur dabar esame.
Tre?iasis kartas. Per tas tris dienas nebuvo i?keltas pamatinis dalykas, nebuvo u?duotas svarbiausias klausimas. Kalb?jom?s apie sinodi?kum? kaip m?ginim? padaryti Ba?ny?i? v?l reik?ming? ir reikaling?, ypatingai toms visuomen?ms ir tose visuomen?se, kuriose mes tarnaujame. Kam jos ?iandien reikia? K? mes, kaip kunigai, kaip Ba?ny?ia, darome? Sakiau, kad jeigu suprantame sinodi?kum? kaip nor? i?siai?kinti, kas padarys mus reik?mingus ir priimtinus pasauliui, tai jau bus klaida. Mes neturime būti priimtini pasauliui jo terminais. Turime būti pasireng? priimti pasaul?, kai pasauliui reik?s to, k? tik mes, kaip krik??ionys, esame gav? ir turime, kai reik?s vilties, kai reik?s Evangelijos ?inios. Jei jos nepra?oma ar kol jos nepra?oma, nerei?kia, kad mes neturime nieko daryti. Mes turime visapusi?kai rengtis susitikimui – dvasi?kai, intelektualiai, emoci?kai, būti subalansuotais, o ne pavargusiais, u?sidariusiais, susisukusiais ?mon?mis. Turime rengtis būti tokiais, kad, kai reik?s atsiliepti, tur?tume j?g? atlikti skelbimo ir dalijimosi tarnyst?.
Turime ?iūr?ti, kad mūs?, kunig?, asmenin? kultūra nebūt? atstumianti, kad mes nekurtume ka?kokios pseudokultūros, kuri ?mones glumina ir dar labiau atitolina nuo ?inios, kuri? turime perduoti. Reikia nuolankumo, paprastumo, atvirumo, kad neatstumtume nuo ?inios, kuri? turime perduoti, arba kad nekeltume savo sukurt? s?lyg?, kas gali j? gird?ti, kas negali.“
(jm / Pope)
