Ketvirtasis Velyk懦 sekmadienis
PRID臇TIN臇 MEIL臇S VERT臇
Mons. A. Gru拧as
Ketvirtasis Velyk懦 sekmadienis, kaip visada, yra skirtas Kristaus - Gerojo Ganytojo asmeniui. 艩iemet liturgijoje skaitoma trumpa i拧trauka i拧 Evangelijos pagal Jon膮 de拧imtojo skyriaus, kurioje J臈zus kreipiasi i拧 prad啪i懦 寞 savo mokinius, o paskui 寞 grup臋 savo prie拧inink懦 啪yd懦 palyginimu. 艩is palyginimas kiek kitoks, nei paprastai, nes pati Jono Evangelija yra 鈥瀗e寞prasta鈥�. J臈zus prisistato kaip 鈥濭erasis Ganytojas鈥�, primindamas Senajam Testamentui brangi膮 fig奴r膮. Ypa膷 ji i拧ry拧k臈ja prana拧i拧kojoje tradicijoje, kur ganytojas sutapatinamas ne tik su Izraelio vadovais, tiesa, ne visada tinkamai besir奴pinan膷iais tautos poreikiais, bet pirmiausia su t臈vi拧ka ir mylin膷ia Dievo T臈vo fig奴ra. Tai primindamas savo klausytojams, J臈zus jiems pateikia ganytojo, tai yra, asmens, vadovaujan膷io bendruomenei, ideal膮. Anot I拧ganytojo, toks ganytojas, siekdamas b奴ti pana拧us 寞 ger膮j寞 Diev膮, turi b奴ti pasireng臋s d臈l savo avi懦 padaryti visk膮, net 鈥瀉tiduoti u啪 jas gyvyb臋鈥�.
艩ia prasme ganytojas skiriasi nuo 鈥瀞amdinio鈥�: 拧is terminas yra kil臋s i拧 karin臈s aplinkos ir rei拧kia kareiv寞, kuris kariauja ne i拧 meil臈s t臈vynei, bet i拧 meil臈s pinigams, tod臈l pasisi奴lo tarnauti toje kariuomen臈je, kuri jam geriausiai moka. Pritaikant j寞 啪em臈s 奴kio pasauliui, tai bus bet kuris darbuotojas, kurio vienintelis tikslas 鈥� u啪dirbti kuo daugiau pinig懦, galb奴t su minimaliomis pastangomis, tod臈l jis stengiasi ne寞d臈ti aistros 寞 tai, k膮 daro. Kilus pavojui jis pab臈ga, palikdamas jam patik臈tas avis likimo valiai b奴tent tod臈l, kad tos avys jam nepriklauso. Jo po啪i奴riu, teb奴nie taip, kaip yra, o jis vis tiek susiras kit膮 拧eiminink膮 ir net stengsis i拧 to kuo daugiau pasipelnyti鈥�
B奴tent 拧ia 鈥瀍ntuziasto鈥� ir 鈥瀙rekybininko鈥� prie拧prie拧a ir remiasi J臈zus, nor臈damas pad臈ti savo klausytojams suprasti, kas skiria 拧iuos du po啪i奴rius, b奴tent: Meil臈. Kas k膮 nors daro d臈l pinig懦, d臈l pelno, kad u啪sidirbt懦, neb奴tinai daro neteis臈t膮 dalyk膮: jis tik 寞sitraukia 寞 rinkos logik膮. Paslauga atitinka atlyginim膮, ta膷iau toks atlyginimas ne寞vertina aistros, kuri膮 寞 savo darb膮 寞deda 啪mogus. Aistra neturi kainos, nes Meil臈 neturi kainos, ir 拧ia prasme u啪 j膮 negali b奴ti atlyginta. Daiktas, padarytas i拧 pareigos arba pagal rinkos logik膮, turi savo vert臋, u啪 kuri膮 turi b奴ti sumok臈ta, ta膷iau tas pats daiktas, padarytas su meile, turi perteklin臋 vert臋. J膮 寞vertinus ar apmok臈jus, tai, kas atlikta, prarast懦 savo gro啪寞 ir spindes寞.
Tarnait臈s ar valymo 寞mon臈s, kad ir kaip kruop拧膷iai, s膮啪iningai ir per sutartyje nustatyt膮 laik膮 sutvarkytas kambarys niekada nepasi啪ym臈s tokiu kvapu, gro啪iu ir harmonija kaip 寞simyl臈jusios nuotakos sutvarkytas miegamasis. Paprastas mamos paruo拧tas valgis yra kur kas skanesnis u啪 pat寞 puikiausi膮 patiekal膮, kur寞 patiek臈 pasaulinio garso vir臈jas. Pareigos, vykdomos su aistra ir atsidavimu, yra nepalyginamai vertesn臈s u啪 bet kok寞 techni拧kai ir profesionaliai kompetenting膮, nors ir atlikt膮 su did啪iausiu kruop拧tumu pasirodym膮, 寞 kur寞 ne寞d臈ta 拧irdies.
Atrodo, nedaug k膮 galime padaryti, nor臈dami b奴ti tokiu 啪mogumi. Reikia tik vieno: mok臈ti myl臈ti, nes b奴tent i拧 meil臈s gimsta aistra. Be elementarios meil臈s, be aistros niekada niekas kitam, jo globai patik臈tam ir tos globos reikalingam 啪mogui negal臈s b奴ti geru vadovu, ar, cituojant J臈z懦, Geruoju Ganytoju.
Gali b奴ti, kad visi pa拧v臋stieji asmenys kiekvienoje pasaulio 拧alyje tur臈t懦 ne tiek galvoti apie tai, kaip reikia parinkti teologi拧kai teisingas mintis, i拧puosel臈ti liturgij膮, pasirengti pedagogi拧kai ir mok臈ti save pateikti 啪iniasklaidos priemon臈se, bet labiau siekti tikrumo, ateinan膷io i拧 Dievo 啪od啪io: kad tai, kas daroma i拧 meil臈s ir su meile pagal Kristaus, Gerojo Ganytojo, pavyzd寞, visuomet bus tikra ir kels pasitik臈jim膮.
