Ketvirtasis Velyk? sekmadienis
PRID?TIN? MEIL?S VERT?
Mons. A. Gru?as
Ketvirtasis Velyk? sekmadienis, kaip visada, yra skirtas Kristaus - Gerojo Ganytojo asmeniui. ?iemet liturgijoje skaitoma trumpa i?trauka i? Evangelijos pagal Jon? de?imtojo skyriaus, kurioje J?zus kreipiasi i? prad?i? ? savo mokinius, o paskui ? grup? savo prie?inink? ?yd? palyginimu. ?is palyginimas kiek kitoks, nei paprastai, nes pati Jono Evangelija yra ?ne?prasta“. J?zus prisistato kaip ?Gerasis Ganytojas“, primindamas Senajam Testamentui brangi? figūr?. Ypa? ji i?ry?k?ja prana?i?kojoje tradicijoje, kur ganytojas sutapatinamas ne tik su Izraelio vadovais, tiesa, ne visada tinkamai besirūpinan?iais tautos poreikiais, bet pirmiausia su t?vi?ka ir mylin?ia Dievo T?vo figūra. Tai primindamas savo klausytojams, J?zus jiems pateikia ganytojo, tai yra, asmens, vadovaujan?io bendruomenei, ideal?. Anot I?ganytojo, toks ganytojas, siekdamas būti pana?us ? ger?j? Diev?, turi būti pasireng?s d?l savo avi? padaryti visk?, net ?atiduoti u? jas gyvyb?“.
?ia prasme ganytojas skiriasi nuo ?samdinio“: ?is terminas yra kil?s i? karin?s aplinkos ir rei?kia kareiv?, kuris kariauja ne i? meil?s t?vynei, bet i? meil?s pinigams, tod?l pasisiūlo tarnauti toje kariuomen?je, kuri jam geriausiai moka. Pritaikant j? ?em?s ūkio pasauliui, tai bus bet kuris darbuotojas, kurio vienintelis tikslas – u?dirbti kuo daugiau pinig?, galbūt su minimaliomis pastangomis, tod?l jis stengiasi ne?d?ti aistros ? tai, k? daro. Kilus pavojui jis pab?ga, palikdamas jam patik?tas avis likimo valiai būtent tod?l, kad tos avys jam nepriklauso. Jo po?iūriu, tebūnie taip, kaip yra, o jis vis tiek susiras kit? ?eiminink? ir net stengsis i? to kuo daugiau pasipelnyti…
Būtent ?ia ?entuziasto“ ir ?prekybininko“ prie?prie?a ir remiasi J?zus, nor?damas pad?ti savo klausytojams suprasti, kas skiria ?iuos du po?iūrius, būtent: Meil?. Kas k? nors daro d?l pinig?, d?l pelno, kad u?sidirbt?, nebūtinai daro neteis?t? dalyk?: jis tik ?sitraukia ? rinkos logik?. Paslauga atitinka atlyginim?, ta?iau toks atlyginimas ne?vertina aistros, kuri? ? savo darb? ?deda ?mogus. Aistra neturi kainos, nes Meil? neturi kainos, ir ?ia prasme u? j? negali būti atlyginta. Daiktas, padarytas i? pareigos arba pagal rinkos logik?, turi savo vert?, u? kuri? turi būti sumok?ta, ta?iau tas pats daiktas, padarytas su meile, turi perteklin? vert?. J? ?vertinus ar apmok?jus, tai, kas atlikta, prarast? savo gro?? ir spindes?.
Tarnait?s ar valymo ?mon?s, kad ir kaip kruop??iai, s??iningai ir per sutartyje nustatyt? laik? sutvarkytas kambarys niekada nepasi?ym?s tokiu kvapu, gro?iu ir harmonija kaip ?simyl?jusios nuotakos sutvarkytas miegamasis. Paprastas mamos paruo?tas valgis yra kur kas skanesnis u? pat? puikiausi? patiekal?, kur? patiek? pasaulinio garso vir?jas. Pareigos, vykdomos su aistra ir atsidavimu, yra nepalyginamai vertesn?s u? bet kok? techni?kai ir profesionaliai kompetenting?, nors ir atlikt? su did?iausiu kruop?tumu pasirodym?, ? kur? ne?d?ta ?irdies.
Atrodo, nedaug k? galime padaryti, nor?dami būti tokiu ?mogumi. Reikia tik vieno: mok?ti myl?ti, nes būtent i? meil?s gimsta aistra. Be elementarios meil?s, be aistros niekada niekas kitam, jo globai patik?tam ir tos globos reikalingam ?mogui negal?s būti geru vadovu, ar, cituojant J?z?, Geruoju Ganytoju.
Gali būti, kad visi pa?v?stieji asmenys kiekvienoje pasaulio ?alyje tur?t? ne tiek galvoti apie tai, kaip reikia parinkti teologi?kai teisingas mintis, i?puosel?ti liturgij?, pasirengti pedagogi?kai ir mok?ti save pateikti ?iniasklaidos priemon?se, bet labiau siekti tikrumo, ateinan?io i? Dievo ?od?io: kad tai, kas daroma i? meil?s ir su meile pagal Kristaus, Gerojo Ganytojo, pavyzd?, visuomet bus tikra ir kels pasitik?jim?.
