蜜桃交友

艩abui pra臈jus, Marija Magdaliet臈, Marija, Jok奴bo motina, ir Salom臈 nusipirko kvepal懦, kad nu臈jusios gal臈t懦 J臈z懦 patepti. Labai anksti, pirm膮j膮 savait臈s dien膮, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalb臈josi tarp sav臋s: 鈥濳as mums nuritins akmen寞 nuo kapo angos?鈥� Bet, pa啪velgusios i拧 ar膷iau, pamat臈, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. 漠臈jusios 寞 kapo r奴s寞, i拧vydo de拧in臈je s臈dint寞 jaunuol寞 baltais drabu啪iais ir nust臈ro. Bet jis joms tar臈: 鈥濶enusig膮skite! J奴s ie拧kote nukry啪iuotojo J臈zaus Nazar臈no. Jis prisik臈l臈, jo 膷ia neb臈ra. 艩tai vieta, kur j寞 buvo paguld臋. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma j奴s懦 寞 Galil臈j膮. Tenai j寞 pamatysite, kaip jis yra jums sak臋s.鈥� (Mk 16, 1鈥�7).

NEBIJOKITE

Gyvenime daug ko bijome. Baim臈 gyventi, gyventi bijant, 鈥� kartais atrodo, kad net neturime galimyb臈s naudotis protu, o vienas pirm懦j懦 patiriam懦 jausm懦 yra baim臈.

Vaikai bijo, kad 拧alia j懦 nebus mamos ir kiekvien膮 kart膮, kai jos ie拧kos ar i拧tars jos vard膮, nesulauks atsakymo.

Paaugliai bijo, kad geriausi draugai ar draug臈s gali juos i拧duoti arba atstumti.

Jauni 啪mon臈s ne kart膮 bijo ateities, nes, ypa膷 拧iuolaikin臈je visuomen臈je, nemato nieko 拧viesaus, o tvirto 啪od啪io, kuriuo galima pasitik臈ti,  s膮voka nyksta i拧 kasdieninio 啪odyno.

Suaugusieji bijo jau nebe ateities, o 拧iandienos, kasdienio gyvenimo: bijo susirgti, bijo nesudurti galo su galu, bijo prarasti darb膮, bijo, kad j懦 vaikai pasuks neteisingu keliu.

O kai ateina gyvenimo vakaras, i拧kyla pagyvenusi懦 啪moni懦 baim臈s: baim臈, kad tinkamai nesupratome, k膮 mums sako gydytojas, baim臈 trukdyti vaikams ir an奴kams, baim臈 i拧eiti i拧 nam懦, prarasti prot膮, baim臈 likti vienam鈥�

Ta nuolatin臈 baim臈 kiekviename am啪iuje kartojasi vis kita forma, tod臈l vargu, ar galime j膮 nugal臈ti kart膮 ir visiems laikams, dar ir tod臈l, kad pagrindin臈 m奴s懦 baim臈s prie啪astis taip ir lieka ne啪inoma. Jei 啪inotume, ko i拧 tikr懦j懦 bijome, tikrai nebijotume, nes 啪inotume, kaip su tuo susidoroti. Vietoj to mus g膮sdina b奴tent ne啪inomyb臈. Mes ne啪inome daugelio dalyk懦, nesuvokiame j懦 prigimties, bet labiausiai ne啪inome to, kas bus 鈥瀙o m奴s懦鈥�, kas bus su mumis 鈥瀙o to鈥�. Po mirties: did啪ioji ne啪inomyb臈 ir kartu vienintelis didelis tikrumas鈥�

Moterys, 鈥瀙o 拧abo鈥� einan膷ios prie kapo, irgi dar nebuvo nustojusios bijoti. 鈥濸o 拧abo鈥� rei拧k臈 ir 鈥瀙o penktadienio鈥�, vadinasi, jau nebebuvo lik臋 nieko daugiau, nei tai, kas jau buvo padaryta. Nebeliko a拧ar懦: viskas buvo baigta, beliko tik balzamuoti k奴n膮, patepti j寞 am啪inybei, kad mirties sugedimas ateit懦 kuo v臈liau. Nusipirkusios kvapi懦 aliej懦, jos nu臈jo prie kapo, bijodamos, kad nepaj臈gs nuversti akmens nuo kapo angos. Ta膷iau akmuo, nors ir labai didelis, jau buvo nuverstas鈥� ir tada v臈l atslinko baim臈, kuri did臈jo, kol pasiek臈 kulminacij膮, pama膷ius jaun膮 vyr膮 baltais drabu啪iais, s臈dint寞 de拧in臈je kapo pus臈je.

Kas gi nebijot懦, 寞啪eng臋s 寞 kap膮, rasti ten s臈dint寞 啪mog懦, gyv膮, kuris, be to, su tavimi kalba, o svarbiausia 鈥� suvokti, kad tai ne tas mirusysis, kur寞 gal臈tum 寞sivaizduoti rad臋s?! Baim臈 taip persmelk臈 Salom臈s ir abiej懦 Marij懦 拧irdis ir sielas, kad, net i拧臈jusios i拧 kapo, jos i拧 baim臈s pab臈go, niekam nieko nesakydamos, tai yra, neskelbdamos apie J臈zaus i拧 Nazareto prisik臈lim膮.

Prane拧imas apie J臈zaus prisik臈lim膮 鈥� prie拧ingai, nei J臈zus dar臈 per savo gyvenim膮,  nedaro stebukl懦, jis staiga nepakei膷ia 啪moni懦 siel懦, nepadeda jiems akimirksniu i拧 kan膷ios pereiti 寞 d啪iaugsm膮, 鈥� j寞 reikia 寞sisavinti, suprasti, priimti. Tai nepatogu, nes tai rei拧kia prad臈ti visk膮 i拧 naujo, nuo Galil臈jos, kur Prisik臈lusysis m奴s懦 jau laukia.

Ta膷iau t膮 dien膮 鈥瀙o 拧abo鈥� prisik臈l臋s J臈zus jau buvo Salom臈s ir abiej懦 Marij懦 拧irdyse, nes, kaip pasakoja Morkus, jos atvyko prie kapo 鈥瀞aulei tekant鈥�. Pirmieji krik拧膷ionys J臈z懦 vadino 鈥瀞aule, pergalingai kylan膷ia i拧 auk拧tybi懦鈥�. Salom臈ja ir abi Marijos, pa膷ios to ne啪inodamos, at臈jo prie kapo su Prisik臈lusiuoju savo 拧irdyse. Taip 寞vyko tod臈l, kad t膮 dien膮 鈥瀙rie拧 拧ab膮鈥� jos i拧dr寞so stov臈ti po kry啪iumi, o dabar, nepaisydamos baim臈s, at臈jo prie kapo.

Jei stovime po J臈zaus kry啪iumi, mus u啪pl奴sta mirties skausmas, bet jei po to 寞eisime 寞 Jo kap膮, rasime j寞 tu拧膷i膮, nes 膷ia mirtis tapo gyvenimu.

Tada, galb奴t, net mirtis nebebus tokia baisi, galb奴t mes nebijosime ir gyventi鈥�

Adolfas Gru拧as