蜜桃交友

?abui pra?jus, Marija Magdaliet?, Marija, Jokūbo motina, ir Salom? nusipirko kvepal?, kad nu?jusios gal?t? J?z? patepti. Labai anksti, pirm?j? savait?s dien?, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalb?josi tarp sav?s: ?Kas mums nuritins akmen? nuo kapo angos?“ Bet, pa?velgusios i? ar?iau, pamat?, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. ??jusios ? kapo rūs?, i?vydo de?in?je s?dint? jaunuol? baltais drabu?iais ir nust?ro. Bet jis joms tar?: ?Nenusig?skite! Jūs ie?kote nukry?iuotojo J?zaus Nazar?no. Jis prisik?l?, jo ?ia neb?ra. ?tai vieta, kur j? buvo paguld?. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūs? ? Galil?j?. Tenai j? pamatysite, kaip jis yra jums sak?s.“ (Mk 16, 1–7).

NEBIJOKITE

Gyvenime daug ko bijome. Baim? gyventi, gyventi bijant, – kartais atrodo, kad net neturime galimyb?s naudotis protu, o vienas pirm?j? patiriam? jausm? yra baim?.

Vaikai bijo, kad ?alia j? nebus mamos ir kiekvien? kart?, kai jos ie?kos ar i?tars jos vard?, nesulauks atsakymo.

Paaugliai bijo, kad geriausi draugai ar draug?s gali juos i?duoti arba atstumti.

Jauni ?mon?s ne kart? bijo ateities, nes, ypa? ?iuolaikin?je visuomen?je, nemato nieko ?viesaus, o tvirto ?od?io, kuriuo galima pasitik?ti,  s?voka nyksta i? kasdieninio ?odyno.

Suaugusieji bijo jau nebe ateities, o ?iandienos, kasdienio gyvenimo: bijo susirgti, bijo nesudurti galo su galu, bijo prarasti darb?, bijo, kad j? vaikai pasuks neteisingu keliu.

O kai ateina gyvenimo vakaras, i?kyla pagyvenusi? ?moni? baim?s: baim?, kad tinkamai nesupratome, k? mums sako gydytojas, baim? trukdyti vaikams ir anūkams, baim? i?eiti i? nam?, prarasti prot?, baim? likti vienam…

Ta nuolatin? baim? kiekviename am?iuje kartojasi vis kita forma, tod?l vargu, ar galime j? nugal?ti kart? ir visiems laikams, dar ir tod?l, kad pagrindin? mūs? baim?s prie?astis taip ir lieka ne?inoma. Jei ?inotume, ko i? tikr?j? bijome, tikrai nebijotume, nes ?inotume, kaip su tuo susidoroti. Vietoj to mus g?sdina būtent ne?inomyb?. Mes ne?inome daugelio dalyk?, nesuvokiame j? prigimties, bet labiausiai ne?inome to, kas bus ?po mūs?“, kas bus su mumis ?po to“. Po mirties: did?ioji ne?inomyb? ir kartu vienintelis didelis tikrumas…

Moterys, ?po ?abo“ einan?ios prie kapo, irgi dar nebuvo nustojusios bijoti. ?Po ?abo“ rei?k? ir ?po penktadienio“, vadinasi, jau nebebuvo lik? nieko daugiau, nei tai, kas jau buvo padaryta. Nebeliko a?ar?: viskas buvo baigta, beliko tik balzamuoti kūn?, patepti j? am?inybei, kad mirties sugedimas ateit? kuo v?liau. Nusipirkusios kvapi? aliej?, jos nu?jo prie kapo, bijodamos, kad nepaj?gs nuversti akmens nuo kapo angos. Ta?iau akmuo, nors ir labai didelis, jau buvo nuverstas… ir tada v?l atslinko baim?, kuri did?jo, kol pasiek? kulminacij?, pama?ius jaun? vyr? baltais drabu?iais, s?dint? de?in?je kapo pus?je.

Kas gi nebijot?, ??eng?s ? kap?, rasti ten s?dint? ?mog?, gyv?, kuris, be to, su tavimi kalba, o svarbiausia – suvokti, kad tai ne tas mirusysis, kur? gal?tum ?sivaizduoti rad?s?! Baim? taip persmelk? Salom?s ir abiej? Marij? ?irdis ir sielas, kad, net i??jusios i? kapo, jos i? baim?s pab?go, niekam nieko nesakydamos, tai yra, neskelbdamos apie J?zaus i? Nazareto prisik?lim?.

Prane?imas apie J?zaus prisik?lim? – prie?ingai, nei J?zus dar? per savo gyvenim?,  nedaro stebukl?, jis staiga nepakei?ia ?moni? siel?, nepadeda jiems akimirksniu i? kan?ios pereiti ? d?iaugsm?, – j? reikia ?sisavinti, suprasti, priimti. Tai nepatogu, nes tai rei?kia prad?ti visk? i? naujo, nuo Galil?jos, kur Prisik?lusysis mūs? jau laukia.

Ta?iau t? dien? ?po ?abo“ prisik?l?s J?zus jau buvo Salom?s ir abiej? Marij? ?irdyse, nes, kaip pasakoja Morkus, jos atvyko prie kapo ?saulei tekant“. Pirmieji krik??ionys J?z? vadino ?saule, pergalingai kylan?ia i? auk?tybi?“. Salom?ja ir abi Marijos, pa?ios to ne?inodamos, at?jo prie kapo su Prisik?lusiuoju savo ?irdyse. Taip ?vyko tod?l, kad t? dien? ?prie? ?ab?“ jos i?dr?so stov?ti po kry?iumi, o dabar, nepaisydamos baim?s, at?jo prie kapo.

Jei stovime po J?zaus kry?iumi, mus u?plūsta mirties skausmas, bet jei po to ?eisime ? Jo kap?, rasime j? tu??i?, nes ?ia mirtis tapo gyvenimu.

Tada, galbūt, net mirtis nebebus tokia baisi, galbūt mes nebijosime ir gyventi…

Adolfas Gru?as