蜜桃交友

Prisiartin臋s prie Jeruzal臈s pro Betfag臋 ir Betanij膮, ties Alyv懦 kalnu, J臈zus pasiunt臈 du savo mokinius, tardamas: 鈥濫ikite 寞 kaim膮, kur寞 matote, ir, vos 寞啪eng臋 寞 j寞, rasite priri拧t膮 asilait寞, kuriuo dar niekas i拧 啪moni懦 n臈ra joj臋s. Atri拧kite j寞 ir atveskite. Jeigu kas nors paklaust懦: 鈥濳膮 膷ia darote?鈥�, atsakykite: 鈥濲o reikia Vie拧pa膷iui; jis netrukus j寞 sugr膮啪ins鈥�.鈥� Nu臈j臋 jiedu rado pakel臈je asilait寞, priri拧t膮 prie vart懦, ir atri拧o j寞. Kai kurie i拧 ten stovin膷i懦 klaus臈: 鈥濳膮 j奴s darote, kam t膮 asilait寞 atri拧ate?鈥� O jie atsak臈, kaip J臈zus buvo jiems liep臋s, ir tie leido j寞 vestis. Jie atveda asilait寞 pas J臈z懦, apdengia j寞 savo apsiaustais, ir J臈zus u啪s臈da ant jo. Daugyb臈 啪moni懦 ties臈 ant kelio savo drabu啪ius, kiti klojo 啪alias 拧akeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir i拧 paskos einantys 拧auk臈: 鈥濷sana! Garb臈 tam, kuris ateina Vie拧paties vardu! 艩lov臈 besiartinan膷iai m奴s懦 t臈vo Dovydo Karalystei! Osana auk拧tyb臈se!鈥� (Mk 11, 1鈥�10)

I艩 MEIL臇S MIR艩TANTIS DIEVAS

Pagaliau pasiek臈me krik拧膷ionyb臈s 拧erd寞: gyvojo Dievo kan膷i膮 ir mirt寞!

Prie拧 keturiasde拧imt dien懦 palikome dykum膮 ir kartu su Mokytoju leidom臈s vedami 寞 Tabor膮 pasig臈r臈ti jo gro啪iu, 寞 拧ventyklos kiem膮, klaus臈m臈s J臈zaus pokalbio su Nikodemu ir buvome graik懦, pra拧iusi懦 Pilypo leisti jiems pamatyti J臈z懦, draugijoje鈥� Dabar gi 寞啪engiame 寞 savait臋, vadinam膮 艩vent膮ja, nes ji yra kiekvieno krik拧膷ionio gyvenimo centras.

Mes b奴sime su J臈zumi paskutin臈mis Jo valandomis. 艩i膮 savait臋 pasinersime 寞 tylos, baim臈s, skausmo ir i拧davyst臈s atmosfer膮. Tai bus J臈zaus i拧 Nazareto kan膷ios dienos, kai spr臋sis klausimas: ar 啪mon臈s pagaliau supras? O gal Dievo s奴nus liks tarp daugelio anonimini懦 istorijos nukry啪iuot懦j懦?

J臈zus pasirenka mirt寞鈥� 艩寞 sekmadien寞 pasakojama apie prie拧taravim膮. Minia,  su entuziazmu pasitinkanti J臈z懦, 拧aukianti: 鈥濷sana Dovydo s奴nui!鈥� ir laikanti alyvmed啪i懦 拧akas, yra ta pati minia, kuri po keli懦 dien懦 拧auks: 鈥濧nt kry啪iaus J寞!鈥�

Kod臈l 拧iandien kalbame apie 拧寞 prie拧taravim膮? Tod臈l, kad kan膷ia yra kupina prie拧taravim懦. Tod臈l ir pasakojame apie Petr膮, kuris sako es膮s pasiruo拧臋s atiduoti gyvyb臋 u啪 Vie拧pat寞, bet 啪lunga, i拧gird臋s paprastos tarnait臈s klausim膮. Regime mokinius, kurie tris metus dien膮 ir nakt寞 buvo su J臈zumi, bet skaud啪iausi膮 Jam akimirk膮 u啪miega arba pab臈ga. Jau nekalbant apie Jud膮... vien膮 i拧 Dvylikos鈥�

Kai skaitome pasakojim膮 apie kan膷i膮, jame n臈ra ger懦 ir blog懦 啪moni懦. Ten esame mes su savo 拧viesomis ir 拧e拧臈liais. Mes 鈥� tai mokiniai, pasirink臋 b奴ti Jo pus臈je, bet kartais, pa膷i膮 gra啪iausi膮 akimirk膮, pab臈gantys, i拧duodantys ir, galb奴t susitar臋 su pareiginguoju Pilotu, nukry啪iuojantys J臈z懦 u啪 Jeruzal臈s sien懦, tai yra, i拧stumiantys J寞 i拧 savo egzistencijos.

Tik pri臈m臋 拧寞 prie拧taravim膮 gal臈sime gerai i拧gyventi Velykas, nes Did啪iosios Savait臈s 拧ventimas yra did啪iosios nes臈km臈s, v臈liau tapusios did啪iule pergale, 拧ventimas. Jei priimsime savo pa膷i懦 prie拧taringumus, ir patirtas nes臈kmes, tada gal臈sime pasakyti, kurioje pus臈je i拧 ties懦 norime b奴ti. Tokia buvo J臈zaus mokini懦 istorija, nes tokia yra kiekvieno Jo mokinio istorija!

艩iemet klausom臈s Morkaus pasakojimo, kuris buvo labai m臈gstamas pirmosios kartos krik拧膷ioni懦 ir da啪nai skaitomas susirinkimuose, nes jie nor臈jo, kad krik拧膷ionys apm膮styt懦 tikr膮j寞 ant Golgotos apreik拧t膮 Dievo Veid膮, kuris yra meil臈, vien tik meil臈.

Morkus, kitaip nei kiti evangelistai, pabr臈啪ia labai 啪mogi拧k膮 J臈zaus reakcij膮 寞 Jo laukian膷i膮 mirt寞. Jis vaizduoja J寞 i拧sigandus寞 ir pasibais臈jus寞. Tik Morkus pa啪ymi, kad Alyv懦 sode J臈zus, suprat臋s, jog Jo ie拧ko, kad pasmerkt懦 mir膷iai, 鈥災梞臈 jausti didel臋 baim臋 ir sielvart膮鈥�. Morkaus pasakojime J臈zus neprataria n臈 啪od啪io, kai Judas J寞 pabu膷iuoja, ir nereaguoja, kai vienas i拧 susirinkusi懦j懦 stveriasi kalavijo. J臈zus tam beprasmi拧kam poelgiui neskiria n臈 vienu priekai拧to 啪od啪io: visa tai taip toli nuo evangelini懦 princip懦, kad net neverta b奴ti svarstoma. Pasakojime apie kan膷i膮 pagal Mork懦 J臈zus visada tyli. Religijos autoritetams, kurie klausia, ar Jis yra Mesijas, ir Pilotui, norin膷iam su啪inoti, ar Jis yra karalius, tiesiog atsako: 鈥濼aip, a拧 esu鈥�. To ir pakanka. Trumpai tariant, Morkus mums pristato J臈z懦, nesiprie拧inant寞 寞vykiams, kuriems negali u啪kirsti kelio, tod臈l beveik pasyviai priimant寞 tai, kas su Juo vyksta, ir gal懦 gale papras膷iausiai baigiant寞 啪od啪iais: 鈥濼ei拧sipildo Ra拧tai!鈥�

Did啪i膮j膮 Savait臋 esame kvie膷iami sustoti ir susim膮styti. Per gav臈ni膮 mes buvome pagrindiniai veik臈jai. Tada buvo m奴s懦 maldos, aukos, atgailos laikas, o 拧i膮 savait臋 pagrindinis veik臈jas yra J臈zus. Per gav臈ni膮 klaus臈me sav臋s, k膮 galime padaryti d臈l Dievo, o 拧i膮 savait臋 su nuostaba kontempliuojame, k膮 Dievas padar臈 d臈l m奴s懦.

Svarbu prisiminti: jei 寞 拧i膮 Did啪i膮j膮 savait臋 啪velgsime, nor臈dami j膮 鈥瀞uprasti鈥�, ji praslinks pro mus nenaudingai. Jei norime, kad ji paveikt懦 m奴s懦 egzistencij膮, turime leisti jai ra拧yti m奴s懦 拧irdyse鈥�

Adolfas Gru拧as