Ketvirtasis gav?nios sekmadienis
Kas j? tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas u? tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: at?jo ?viesa ? pasaul?, bet ?mon?s labiau myl?jo tams? nei ?vies?, nes j? darbai buvo pikti. Kiekvienas nedor?lis neapken?ia ?viesos ir neina ? ?vies?, kad jo darbai aik?t?n nei?eit?. O kas vykdo ties?, tas eina ? ?vies?, kad i?ry?k?t?, jog jo darbai atlikti Dieve (Jn 3, 14–21)“
DIEVO GYVYB?
Mons. A. Gru?as
?? sekmadien? skaitome dal? ilgos J?zaus kalbos Nikodemui, fariziejui, Biblijos ?inovui, to meto i?min?iui. Nikodemas at?jo pas J?z?, nes, nors ir tur?damas daug ?ini?, jaut?, kad jam ka?ko stinga, suvok?, kad anapus yra Ka?kas, ko jis taip ir nesupranta. Nikodemas yra vis? nepatenkint?j?, ta?iau norin?i? suprasti, ?inoti ?moni? paveikslas.
J?zus kvie?ia j? atgimti i? naujo. Jis sako jam: ?Mielas Nikodemai, jei nori suprasti, kas yra Dievas, palik ramyb?je ?? savo gyvenim?, savo ?statym?, savo taisykles. Gimk i? naujo! Pa?velk ? tikrov? Dievo, kuris yra tik meil?, akimis“.
Mūs? gyvenimo prad?ia, gimimas, nepriklauso nuo mūs?. Jis nepriklauso ir nuo j? nul?musi? s?lyg? - t?v?, vietos, gyvenimo aplinkybi?. Tai mūs? kelion?s baga?as, kur? reikia tik priimti. N?ra prasm?s sav?s gail?tis ar sk?stis. Tik nuo mūs? priklauso, k? su ?iuo baga?u padarysime: tai ir yra atgimimas! Atgimti - tai suvokti, kad gyvenimo esm?, būtent: laim?, meil?, n?ra akla s?km?, n?ra patik?ta atsitiktinumui, bet yra mūs? rankose, jei tik gyvename atitinkam? gyvenim?. Pats ?mogus renkasi meil?, laim?, ir atgimti – tai ne kas kita, kaip prisiimti atsakomyb? u? savo gyvenim?.
?iuo metu krik??ionys da?nai aimanuoja d?l matom? blogybi? ir darom? nusikaltim?, tuo pat metu guosdami save viltimi, kad anks?iau ar v?liau ateis dievi?kasis teisingumas, ir visi piktadariai pagaliau u? tai sumok?s…
Bet ar tikrai J?zaus Kristaus Dievas yra toks? Negailestingas, ker?to i?tro?k?s Dievas - teis?jas?
Atrodo, kad J?zus, laimei, mano kitaip: ?Dievas taip pamilo pasaul?, jog atidav? savo viengim? Sūn?… ne tam, kad jis pasaul? pasmerkt?, bet kad pasaulis per j? būt? i?gelb?tas“.
Atrodo, kad J?zus tai pasak? būtent d?l to, kad i? mūs? min?i? i?trint? ker?tingo Dievo – teis?jo ?vaizd?. Jis kalb?jo mums apie T?v?, beproti?kai mylint? ?mog?, apie T?v?, kuris atiduoda tai, kas Jam brangiausia, kad patys pamatytume, kaip stipriai Jis mus myli. Kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau ?sitikinu, kad tikrasis klausimas yra ne tai, ar mes tikime Diev?, bet tai, kok? Diev? mes tikime!
?is ?d?iaugsmo sekmadienis“ ?galina mus taip pat tarti ai?k? ?od? apie kry?i?, apie ?? did?j? sl?pin?, tapus? krik??ionyb?s simboliu.
Krik??ionyb?s simbolis yra nukry?iuotasis, nes būtent ant kry?iaus Dievas parod? savo meil?s mat?. Nukry?iuotojo akivaizdoje visi tur?tume su?ukti: ?Kaip Jis mane myl?jo!“, o ne: ?Kaip Jis kent?jo!“…
Labai da?nai galvojame, kad kry?iaus svarb? krik??ioni?kame gyvenime i?rei?kia tam tikra meil? kan?iai.
Tie, kurie gyvena tokia perspektyva, visi?kai nesuprato Kristaus ?inios. Jis at?jo ne teisti, bet prie?ingai: priminti mums apie did?iul? meil?, kuria mus myli Dievas.
Kry?ius – tai ?inia, kad Dievas suteikia laim? ir per tai, kas tur?t? nu?udyti. Tokia ir yra mūs? laim?s patirtis: ne Dievas, vengiantis kry?iaus, bet Dievas, galintis mus i?gelb?ti per kry?i?. Jis gelbsti mus ne nuo kan?ios, bet kan?ioje.
Reikia tik, susidūrus su gyvenimo i?bandymais, pasistengti pakelti akis ? Diev?, ir mūs? kan?ios nebus tokios sunkios. O kai jausim?s prisl?gti, vieni?i, galbūt, ka?kiek apimti depresijos, prisiminkime, k? J?zus pasak? Nikodemui: ?Dievas taip pamilo pasaul?, jog atidav? savo viengim? Sūn?“. O jeigu vietoje ?od?io ?pasaulis“ ?ra?ytume savo vard?, argi nesijaustume saugūs, argi nesijaustume didel?se, ?iltose Gyvenimo rankose?
Mes esame vertingi: Dievas atidav? savo gyvyb? u? mus…
Toks yra mūs? Dievas…
