蜜桃交友

Broliai ir seserys! A拧 tai gavau i拧 Vie拧paties ir tai perdaviau jums, kad Vie拧pats J臈zus t膮 nakt寞, kuri膮 buvo i拧duotas, pa臈m臈 duon膮 ir, sukalb臈j臋s pad臈kos mald膮, sulau啪臈 ir tar臈: 鈥濼ai yra mano k奴nas, kuris u啪 jus duodamas. Tai darykite mano atminimui.鈥� Taip pat po vakarien臈s jis pa臈m臈 taur臋 ir tar臈: 鈥炁爄 taur臈 yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kart懦 gersite, darykite tai mano atminimui.鈥� Taigi, kada tik valgote 拧it膮 duon膮 ir geriate i拧 拧itos taur臈s, j奴s skelbiate Vie拧paties mirt寞, kol jis ateis. (1 Kor 11, 23鈥�26)

VIEN MEIL臇S GANA

J臈zaus 寞啪engimas 寞 Jeruzal臋 buvo pana拧us 寞 triumf膮, nes J寞 miesto gatv臈mis lyd臈jo aplink besib奴riuojan膷ios minios, 啪mon臈s m臈t臈 palmi懦 ir alyvmed啪i懦 拧akas, klojo ant kelio savo apsiaustus. Pana拧ios d啪iugios ovacijos b奴davo skiriamos kariuomen臈s vadams, gr寞啪tantiems su pergale po sunkaus m奴拧io, imperatoriams ir monarchams. J臈zus buvo sveikinamas kaip tas, kuris triumfuoja tariamai pralaim臈damas, bet i拧 ties懦 pasirodo es膮s stiprus ir tuo, kas paprastai vadinama nereg臈tu silpnumu, tur臈damas vien膮 ginkl膮 prie拧ininkams nugal臈ti 鈥� meil臋.

Didysis Ketvirtadienis 鈥� tai diena, kuomet 拧i galyb臈 atsiskleid臈 visiems. Apa拧talas Jonas, pasakodamas apie J臈zaus vakarien臋 su mokiniais prie拧 Velyk懦 拧vent臋, pa啪ymi, kad tam tikru momentu J臈zus, 鈥瀖yl臈damas savuosius pasaulyje, parod臈 jiems savo meil臋 iki galo鈥�.

Esminis Paskutin臈s Vakarien臈s punktas yra meil臈, nes, jos vedamas, J臈zus atiduoda pats save, atskleisdamas tai, kas 寞vyks ant kry啪iaus: Jis paima duon膮, pad臈koja ir i拧dalina j膮 savo bendrakeleiviams sakydamas: 鈥濱mkite ir valgykite, tai yra mano K奴nas, kuris u啪 jus atiduodamas鈥�. Rytuose 啪od啪iai 鈥濼ai yra mano K奴nas鈥�, rei拧kia: 鈥濼ai esu a拧鈥�, o kvietimas valgyti yra ne tik metafori拧kas, bet ir realus. Po to Jis paima vyno taur臋 tardamas: 鈥濼ai yra mano Kraujas鈥�. Tai Kraujas, kur寞 Vie拧pats netrukus tur臈s i拧lieti ant kry啪iaus, kai Jo rankas ir kojas pervers vinys, ir per t膮 Krauj膮 visi gal臈s rasti i拧gelb臈jim膮 鈥� nuod臈mi懦 atleidim膮. 艩ia meil臈s dovana visi 啪mon臈s gal臈s naudotis dar daugel寞 am啪i懦, nes 拧i auka tur臈s b奴ti i拧 naujo atna拧aujama iki am啪i懦 pabaigos: 鈥濼ai darykite mano atminimui鈥�.

Meil臈, o ne kas kita paskatino J臈z懦 ne tik atiduoti savo gyvyb臋 u啪 mus, bet ir u啪tikrinti, kad Jo aukos ant kry啪iaus nauda b奴t懦 寞am啪inta, ir kiekvien膮 kart膮, susirink臋 拧v臋sti Eucharistijos, gal臈tume kontempliuoti auk拧膷iausio meil臈s akto ant Golgotos atkartojim膮. Nuo m奴s懦 priklauso, ar mes lyd臈sime Vie拧pat寞 ir kartu su Juo 啪engsime i拧 mirties 寞 gyvenim膮. Tai 寞manoma padaryti, priimant konkre膷ios meil臈s pamokym膮, taip, kaip J臈zus neribotai save atiduoda, lau啪ydamas duon膮 ir tapdamas m奴s懦 maistu.

Atsiduoti bes膮lygi拧kai, nesir奴pinant savo orumu ir savo fizinio saugumo apsauga, nebijant prie拧i拧kumo ir paniekos, suprantant, kad gali tekti pakelti pasity膷iojimus ir piktd啪iug膮, ir tuo pat metu paaukoti save kaip m奴s懦 maist膮, pateikiant mums konkret懦 paklusnumo ir tarnavimo pavyzd寞, 鈥� tokie yra J臈zaus sumanytos ir parodytos meil臈s reikalavimai. Jai b奴dingas heroizmas, 寞 kur寞 Dievas kvie膷ia ir mus.

Tai rei拧kia 鈥� i拧dr寞sti myl臈ti鈥�

Adolfas Gru拧as