Didysis ketvirtadienis. Paskutin? vakarien?
Broliai ir seserys! A? tai gavau i? Vie?paties ir tai perdaviau jums, kad Vie?pats J?zus t? nakt?, kuri? buvo i?duotas, pa?m? duon? ir, sukalb?j?s pad?kos mald?, sulau?? ir tar?: ?Tai yra mano kūnas, kuris u? jus duodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Taip pat po vakarien?s jis pa?m? taur? ir tar?: ??i taur? yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kart? gersite, darykite tai mano atminimui.“ Taigi, kada tik valgote ?it? duon? ir geriate i? ?itos taur?s, jūs skelbiate Vie?paties mirt?, kol jis ateis. (1 Kor 11, 23–26)
VIEN MEIL?S GANA
J?zaus ??engimas ? Jeruzal? buvo pana?us ? triumf?, nes J? miesto gatv?mis lyd?jo aplink besibūriuojan?ios minios, ?mon?s m?t? palmi? ir alyvmed?i? ?akas, klojo ant kelio savo apsiaustus. Pana?ios d?iugios ovacijos būdavo skiriamos kariuomen?s vadams, gr??tantiems su pergale po sunkaus mū?io, imperatoriams ir monarchams. J?zus buvo sveikinamas kaip tas, kuris triumfuoja tariamai pralaim?damas, bet i? ties? pasirodo es?s stiprus ir tuo, kas paprastai vadinama nereg?tu silpnumu, tur?damas vien? ginkl? prie?ininkams nugal?ti – meil?.
Didysis Ketvirtadienis – tai diena, kuomet ?i galyb? atsiskleid? visiems. Apa?talas Jonas, pasakodamas apie J?zaus vakarien? su mokiniais prie? Velyk? ?vent?, pa?ymi, kad tam tikru momentu J?zus, ?myl?damas savuosius pasaulyje, parod? jiems savo meil? iki galo“.
Esminis Paskutin?s Vakarien?s punktas yra meil?, nes, jos vedamas, J?zus atiduoda pats save, atskleisdamas tai, kas ?vyks ant kry?iaus: Jis paima duon?, pad?koja ir i?dalina j? savo bendrakeleiviams sakydamas: ?Imkite ir valgykite, tai yra mano Kūnas, kuris u? jus atiduodamas“. Rytuose ?od?iai ?Tai yra mano Kūnas“, rei?kia: ?Tai esu a?“, o kvietimas valgyti yra ne tik metafori?kas, bet ir realus. Po to Jis paima vyno taur? tardamas: ?Tai yra mano Kraujas“. Tai Kraujas, kur? Vie?pats netrukus tur?s i?lieti ant kry?iaus, kai Jo rankas ir kojas pervers vinys, ir per t? Krauj? visi gal?s rasti i?gelb?jim? – nuod?mi? atleidim?. ?ia meil?s dovana visi ?mon?s gal?s naudotis dar daugel? am?i?, nes ?i auka tur?s būti i? naujo atna?aujama iki am?i? pabaigos: ?Tai darykite mano atminimui“.
Meil?, o ne kas kita paskatino J?z? ne tik atiduoti savo gyvyb? u? mus, bet ir u?tikrinti, kad Jo aukos ant kry?iaus nauda būt? ?am?inta, ir kiekvien? kart?, susirink? ?v?sti Eucharistijos, gal?tume kontempliuoti auk??iausio meil?s akto ant Golgotos atkartojim?. Nuo mūs? priklauso, ar mes lyd?sime Vie?pat? ir kartu su Juo ?engsime i? mirties ? gyvenim?. Tai ?manoma padaryti, priimant konkre?ios meil?s pamokym?, taip, kaip J?zus neribotai save atiduoda, lau?ydamas duon? ir tapdamas mūs? maistu.
Atsiduoti bes?lygi?kai, nesirūpinant savo orumu ir savo fizinio saugumo apsauga, nebijant prie?i?kumo ir paniekos, suprantant, kad gali tekti pakelti pasity?iojimus ir piktd?iug?, ir tuo pat metu paaukoti save kaip mūs? maist?, pateikiant mums konkret? paklusnumo ir tarnavimo pavyzd?, – tokie yra J?zaus sumanytos ir parodytos meil?s reikalavimai. Jai būdingas heroizmas, ? kur? Dievas kvie?ia ir mus.
Tai rei?kia – i?dr?sti myl?ti…
Adolfas Gru?as
