Nuncijus Ispanijoje: kad Velykos nevirst? spektakliu
Jis kalb?jo Ponferados mieste, esan?iame Kastilijos ir Leono provincijoje, surengtoje konferencijoje apie art?jan?i? Velyk? savait? ir jos tradicijas. Ponferados mieste gyvuoja viena i? seniausi?, apie 4 am?ius skai?iuojanti brolija – J?zaus Nazarie?io karali?koji brolija – kuri rengia velykines procesijas.
Velykos, pasak arkivyskupo, yra mūs? atpirkimo vainikas ir vis? krik??ioni?k? ?ven?i? motina. Am?inasis ?odis, vienintelis T?vo Sūnus, ??eng? ? pasaul? ?sikūnydamas Mergel?s ?s?iose ir, pakil?s ant kry?iaus, veda ?mog? ? prisik?lim? ir am?in?j? gyvenim?.
Arkivyskupas B. Auza primin?, jog popie?ius Pranci?kus daug kart? g?r?josi ?vairiomis liaudies pamaldumo formomis – turtingais ir kūrybingais būdais, kuriais Dievo tautos dalis, veikiama Dvasios, tam tikroje geografin?je vietoje i?rei?kia savo tik?jim?, j? perduoda, saugo, puosel?ja. Būt? galima pasakyti – evangelizuoja pati save.
Kita vertus, pastar?j? de?imtme?i? sociologiniai duomenys apie tik?jimo praktikavim? Ispanijoje rodo, kad ?alis kasdien vis sekuliaresn?. Taip susiduriame su paradoksu – Did?iosios savait?s ir kitose procesijose uoliai dalyvauja daug ?moni?, kurie n?ra praktikuojantys katalikai, neretai – visai netikintys. Tokiu atveju procesijos ir tradicijos atlieka tik tam tikr? emocij? ?adinimo arba k?limo, puikaus teatralizuoto spektaklio, turistin?s ir ekonomi?kai naudingos reklamos vaidmen? ir beveik nieko daugiau. Kai kurie laisvamaniai bei sociologai sako – tik?jimas mir?s, o tai, kas liko, yra ne tikin?io ?mogaus pamaldumo i?rai?ka, bet kultūrin? manifestacija.
?Bet ar i? ties? taip yra? Taip n?ra, nebus ir niekada negali būti mums, kurie giliai tikime ? Krist? kaip ? savo Gelb?toj?. Mums Did?ioji savait?, jos ?vykiai yra susij? su tik?jimu ir protu. Tie, kurie siekia mus ?tikinti, kad Did?ioji savait? t?ra kultūrin? pramoga turist? pinigams surinkti, kad procesijos ir kitos pamald?ios praktikos t?ra ?mogaus veiksmai, kuriais jis i?rei?kia savo laisv?, jos i?didina pat? ?mog?, i?kelia j? ? visa ko centr?, auk?tina jo laisv?, bet atitolina j? nuo Dievo. Taip, paradoksaliai, j? padaro atsitiktinumo vaisiumi, beasmeniu, efemeri?ku ir, trumpai tariant, iracionaliu: tai nauja nihilizmo i?rai?ka. Taip tvirtinama, kad Vie?paties kan?ios pasakojimas Evangelijose niekuo nesiskiria nuo graik? tragedij?“, – sak? apa?tali?kasis nuncijus. Jei religin?s tradicijos virsta paprastomis kultūrin?mis aprai?komis, jos nebeatsako ? did?iuosius klausimus, kurie jaudina ?mogaus ?ird?. O be ?io turinio, be dvasinio paveldo galiausiai j? pa?i? laukia ?lugimas. Be to, kaip yra ra?? patys Ispanijos vyskupai, sekuliari kultūra, rodos, dirbtinai stengiasi kurti visuomen? be religini? nuorod?, be Dievo garbinimo ir be jokio am?inojo gyvenimo siekio, i?imtinai ?emi?k?, paremt? vien pa?iais ?mogaus i?tekliais ir orientuot? beveik vien ? naudojim?si ?em?s g?ryb?mis. O popie?ius Pranci?kus ?iemetin?je Gav?nios ?inioje pakviet? dr?siam pasirinkimui: matyti tai ne kaip mirties agonij?, o kaip gimim?, nauj? prad?i?, i??jim? i? vergijos, nauj? kvietim? atsiversti, kad skelbtume Prisik?limo ?lov?.
O Prisik?limo nesuprasime be ?sikūnijimo sl?pinio. Kai apa?talas Paulius ra??, kad graik? i?min?iams kry?ius yra kvailyst?, jis kalb?jo apie j? m?stymo prielaid?, jog dievyb? negali būti apribota kūnu, nemirtingas tapti mirtingu, negali kent?ti tas, kuris yra vir? jusli?. Kitaip tariant, pats ?sikūnijimas, kaip tvirtino II am?iaus neoplatonikas filosofas Celsas, yra ne tik ne?manomas, bet ir nevertas Dievo. Juk, klausia ?is filosofas, ar ?mogus savo blogais veiksmais nepykdo Dievo labiau u? be?d?iones ir peles? Taigi, ?mogus yra sav?s paties ir pasaulio kalinys, ne itin ?domus ir vertingas dievybei. Tokios perspektyvos t?sin?, tam tikra prasme, regime tame, k? ?vairūs popie?iai vadino ?mirties kultūra“, o Pranci?kus – ?i?metimo kultūra“. Joje ?mogus yra u?sidar?s savo interesuose, savo laisv? suvokia savanaudi?kai ir nepaisydamas kit?, svarbiausias kriterijus jam – ne supratimas, o jo paties emocijos. Toks ?mogus nebemato, kad jo gyvenimo prasm? yra būti dovana kitiems.
Krik??ioni?ko tik?jimo ?irdyje matome visai prie?ingas nuostatas – ?sitikinim?, kad am?inasis ?mogaus likimas yra Dieve, taip pat ?sitikinim?, kad nepriklausome vien sau, bet esame ne?ami malon?s srauto ir esame Kristaus Kūno dalis. Tai skelbia Velykos, ?sikūnijusio ?od?io laisvai priimta mirtis ir mums keli? atv?r?s Prisik?limas. Ir, prie?ingai nei senieji filosofai, ant kry?iaus matome ne bej?g? dievyb?, prie?taraujan?i? sau pa?iai, o nei?matuojam? Dievo Sūnaus dosnum? ir meil?, kuri mus traukia link jo, pa?ym?jo apa?talinis nuncijus B. Auza, savo klausytojams palink?j?s vaisingo ir ?vento velykinio Atpirkimo sl?pinio ?ventimo. (RK / Pope)
