蜜桃交友

Kataliki拧koje interneto svetain臈je ispan懦 kalba 鈥濾ida Nueva鈥� paskelbtame straipsnyje apie 鈥濻ielvarto pri臈mimo aspektus鈥� t. W. Sossa i拧ry拧kina keturis elementus, kuriems u啪duoda ton膮 拧v. Jono Pauliaus II 啪od啪iai, jog Kristus 鈥� Atpirk臈jas 鈥瀟obulai aprei拧kia 啪mog懦 pa膷iam 啪mogui鈥� (啪r. Redemptor hominis, 10 sk.). 沤inoma, aptariami aspektai n臈ra grie啪ta strukt奴ra, o gair臈s sielvarto supratimui.

沤mogui b奴tina priimti savo gedul膮, jautim膮si parblok拧tu, silpnu, bej臈giu, nes b奴tent tai leis suprasti egzistencin臋 kriz臋 ir i拧 jos i拧eiti. Neviltis yra svarbi gyvenimo dalis ir esminis veiksnys m奴s懦 augime. M奴s懦 gyvenimas i拧 to susideda 鈥� i拧 d啪iaugsmo, kuris, rodos, sprogdina 拧ird寞, ir i拧 skausmo, kuris j膮 dau啪o 寞 gabal臈lius.

Pirmasis aspektas, kur寞 aptaria kunigas, yra sielvarto neigimas. D臈l netekties skauda taip, kad to nenorima pripa啪inti. Evangelijoje pagal Luk膮 minimame epizode apie Emauso mokinius galima nutuokti, jog jie b臈ga, nes negali priimti, negali i拧tverti J臈zaus mirties. Jie negali su ja susitaikyti.

Susid奴rus su skaud啪ia kieno nors netektimi, mums skauda iki 拧irdies gelmi懦, tod臈l j膮 neigiame. Daug kas sako 鈥� 鈥濼aip negali b奴ti, tai tik sapnas鈥�. Nesusitaikymo ir slopinimo b奴dai gali b奴ti 寞vair奴s 鈥� kartais pasyv奴s, o kartais sielvart膮 stengiamasi u啪go啪ti dideliu aktyvumu. Ta膷iau anks膷iau ar v臈liau skausmas v臈l i拧nyra, dar stipresnis, keliantis toki膮 kan膷i膮, jog galiausiai rizikuojame susirgti patys. Tai, ko reikia, yra tikras susitaikymo su skausmu procesas.

Raktas 拧iame neigimo, klausim懦 ir tvirtinim懦 procese, kaip liudija paties kunigo sielovadin臈 patirtis ir pokalbiai su artim懦j懦 netekusiais 啪mon臈mis, yra netekto asmens paleidimas 鈥� 寞skaitant pripa啪inim膮, kad jis jau su Dievu, o a拧aros ir verksmas yra sielos vaistas, pa啪ymi t. W. Sossa. Taip pat, kaip persp臈jo 拧v. Pijus i拧 Pietrel膷inos, nereikia pasiduoti apgaulei, jog d臈l m奴s懦 kan膷ios m奴s懦 meil臈 Dievui yra nenuo拧irdi ir netobula. Juk ir Vie拧pats meld臈, kad skausmo taur臈 b奴t懦 nuo jo atitolinta, nors tuo pat metu j膮 visi拧kai pri臈m臈.

Antras aspektas 鈥� pripa啪inti savo jausmus ir juos i拧reik拧ti. Skaitome, kaip J臈zus raudojo su啪inoj臋s apie Lozoriaus mirt寞. Kaip prie paties J臈zaus kapo raudojo Marija Magdaliet臈 (Jn 20,11), nes neteko tokio svarbaus ry拧io, nes net negali pab奴ti prie ka啪kur dingusio k奴no. Marija Magdaliet臈 i拧gyveno kaln膮 prie拧taring懦 jausm懦 鈥� praradimo skausm膮, sumi拧us寞 su d臈kingumu, kad gal臈jo b奴ti 拧alia to, kur寞 myl臈jo, taip pat baug懦 suvokim膮, kad nuo 拧ios akimirkos teks gyventi be jo. Tokie ir m奴s懦 jausmai, kai ko nors netenkame.

Marijos Magdaliet臈s a拧ar懦 tiek daug, jog ji net neatpa啪ino J臈zaus, kai jis jai pasirod臈 (啪r. Jn 20, 14) ir galiausiai pa拧auk臈 j膮 vardu. D臈l tokios jaudinan膷ios ir asmeni拧kos paguodos, primena kunigas, popie啪ius Pranci拧kus Marij膮 Magdaliet臋 yra pavadin臋s 鈥瀡ilties apa拧tale鈥� tiems, kurie ken膷ia kaip ji kent臈jo. Nes susitikimas su Vie拧pa膷iu ir jo meile stipresni u啪 mirt寞.

Kartais, priduria vienuolis, i拧臈jusio asmens paleidimas siejasi su atleidimu jam arba sau patiems, ypa膷 kai mirtis i拧tinka netik臈tai, avarijoje, d臈l staigios ligos, pak臈lus rank膮 prie拧 save, po kivir膷懦 arba blogos tarpasmenini懦 santyki懦 istorijos. Tada skausmas nevirsta kalt臈s jausmu, o randa sau vietos 拧irdies tyloje ir ramyb臈je.

Tre膷iasis aspektas yra paie拧kos. Kai artimo, mylimo asmens neb臈ra, turime i拧 naujo suvokti pasaul寞 ir save. Nebegalime remtis visu tuo, kuo r臈m臈m臈s anks膷iau. Tai taip pat n臈ra pamir拧imas to, kuris i拧臈jo, 鈥� grei膷iau jo paliktos 啪inios, jo i拧tart懦 啪od啪i懦 supratimas.

鈥濶elaikyk man臋s鈥�, 鈥� sako Marijai Magdalietei prisik臈l臋s Vie拧pats, paai拧kin臋s, jog turi 啪engti pas T臈v膮. T膮 akimirk膮 Marija Magdaliet臈 nor臈jo j寞 sulaikyti, tur臈ti 拧alia, bet J臈zus primena savo 啪ini膮 ir pra拧o perduoti kitiems mokiniams. Ir i拧 ties懦, meil臈s i拧臈jusiam asmeniui t臋sinys yra jo 啪inios i拧saugojimas. O dalinimasis ta 啪inia, jo 啪od啪i懦 ir darb懦 atsiminimas gydo m奴s懦 emocin臋 atmint寞, patirt膮 skausm膮 paver膷ia nauja atrama m奴s懦 pa膷i懦 gyvenimui.

Taip atsiduriame prie ketvirtojo aspekto 鈥� naujo santykio su i拧臈jusiu. Marija Magdaliet臈, pagaliau atpa啪inus寞 J臈z懦, su拧unka 鈥� 鈥濵okytojau!鈥�. Ji prad臈jo suprasti, kad j懦 draugyst臈 nemir臈 su mirtimi, bet patyr臈 virsm膮, nes buvo nu拧viesta naujos prasm臈s. Jos skaudanti atmintis buvo u啪gydyta 鈥� jos draugo neb臈ra, bet jis vis tiek liko su ja. Jai neber奴pi, kaip anks膷iau, mirusio Vie拧paties k奴no paie拧kos. Ir m奴s懦 sielvartas bei gedulas, laikui b臈gant, raudant, turi virsti nauju suvokimu, nauju santykiu su savimi pa膷iais, realyb臈s jausmo ir sav臋s atgavimu. Tam gali prireikti laiko, nes nieko n臈ra sud臈tingesnio u啪 m奴s懦 拧ird寞. Kai ji su啪eid啪iama, reikia daug laiko. Reikia atsakyti 寞 klausimus 鈥� kod臈l gyvenu? Ar galiu gyventi be to, kur寞 myl臈jau? Bet tikras pagijimas patvirtina, jog meil臈 yra stipresn臈 u啪 mirt寞. I拧臈j臋s artimasis nei拧nyksta, bet lieka su mumis kitaip. 鈥濵yl臈ti kit膮 rei拧kia pasakyti: tu nemirsi鈥�, 鈥� citavo filosofo Gabrielio Marcelio 啪od啪ius kunigas Wilsonas Sossa CJM. (RK / Pope)