Kad gedulas duot? vaisi?
Kataliki?koje interneto svetain?je ispan? kalba ?Vida Nueva“ paskelbtame straipsnyje apie ?Sielvarto pri?mimo aspektus“ t. W. Sossa i?ry?kina keturis elementus, kuriems u?duoda ton? ?v. Jono Pauliaus II ?od?iai, jog Kristus – Atpirk?jas ?tobulai aprei?kia ?mog? pa?iam ?mogui“ (?r. Redemptor hominis, 10 sk.). ?inoma, aptariami aspektai n?ra grie?ta struktūra, o gair?s sielvarto supratimui.
?mogui būtina priimti savo gedul?, jautim?si parblok?tu, silpnu, bej?giu, nes būtent tai leis suprasti egzistencin? kriz? ir i? jos i?eiti. Neviltis yra svarbi gyvenimo dalis ir esminis veiksnys mūs? augime. Mūs? gyvenimas i? to susideda – i? d?iaugsmo, kuris, rodos, sprogdina ?ird?, ir i? skausmo, kuris j? dau?o ? gabal?lius.
Pirmasis aspektas, kur? aptaria kunigas, yra sielvarto neigimas. D?l netekties skauda taip, kad to nenorima pripa?inti. Evangelijoje pagal Luk? minimame epizode apie Emauso mokinius galima nutuokti, jog jie b?ga, nes negali priimti, negali i?tverti J?zaus mirties. Jie negali su ja susitaikyti.
Susidūrus su skaud?ia kieno nors netektimi, mums skauda iki ?irdies gelmi?, tod?l j? neigiame. Daug kas sako – ?Taip negali būti, tai tik sapnas“. Nesusitaikymo ir slopinimo būdai gali būti ?vairūs – kartais pasyvūs, o kartais sielvart? stengiamasi u?go?ti dideliu aktyvumu. Ta?iau anks?iau ar v?liau skausmas v?l i?nyra, dar stipresnis, keliantis toki? kan?i?, jog galiausiai rizikuojame susirgti patys. Tai, ko reikia, yra tikras susitaikymo su skausmu procesas.
Raktas ?iame neigimo, klausim? ir tvirtinim? procese, kaip liudija paties kunigo sielovadin? patirtis ir pokalbiai su artim?j? netekusiais ?mon?mis, yra netekto asmens paleidimas – ?skaitant pripa?inim?, kad jis jau su Dievu, o a?aros ir verksmas yra sielos vaistas, pa?ymi t. W. Sossa. Taip pat, kaip persp?jo ?v. Pijus i? Pietrel?inos, nereikia pasiduoti apgaulei, jog d?l mūs? kan?ios mūs? meil? Dievui yra nenuo?irdi ir netobula. Juk ir Vie?pats meld?, kad skausmo taur? būt? nuo jo atitolinta, nors tuo pat metu j? visi?kai pri?m?.
Antras aspektas – pripa?inti savo jausmus ir juos i?reik?ti. Skaitome, kaip J?zus raudojo su?inoj?s apie Lozoriaus mirt?. Kaip prie paties J?zaus kapo raudojo Marija Magdaliet? (Jn 20,11), nes neteko tokio svarbaus ry?io, nes net negali pabūti prie ka?kur dingusio kūno. Marija Magdaliet? i?gyveno kaln? prie?taring? jausm? – praradimo skausm?, sumi?us? su d?kingumu, kad gal?jo būti ?alia to, kur? myl?jo, taip pat baug? suvokim?, kad nuo ?ios akimirkos teks gyventi be jo. Tokie ir mūs? jausmai, kai ko nors netenkame.
Marijos Magdaliet?s a?ar? tiek daug, jog ji net neatpa?ino J?zaus, kai jis jai pasirod? (?r. Jn 20, 14) ir galiausiai pa?auk? j? vardu. D?l tokios jaudinan?ios ir asmeni?kos paguodos, primena kunigas, popie?ius Pranci?kus Marij? Magdaliet? yra pavadin?s ?vilties apa?tale“ tiems, kurie ken?ia kaip ji kent?jo. Nes susitikimas su Vie?pa?iu ir jo meile stipresni u? mirt?.
Kartais, priduria vienuolis, i??jusio asmens paleidimas siejasi su atleidimu jam arba sau patiems, ypa? kai mirtis i?tinka netik?tai, avarijoje, d?l staigios ligos, pak?lus rank? prie? save, po kivir?? arba blogos tarpasmenini? santyki? istorijos. Tada skausmas nevirsta kalt?s jausmu, o randa sau vietos ?irdies tyloje ir ramyb?je.
Tre?iasis aspektas yra paie?kos. Kai artimo, mylimo asmens neb?ra, turime i? naujo suvokti pasaul? ir save. Nebegalime remtis visu tuo, kuo r?m?m?s anks?iau. Tai taip pat n?ra pamir?imas to, kuris i??jo, – grei?iau jo paliktos ?inios, jo i?tart? ?od?i? supratimas.
?Nelaikyk man?s“, – sako Marijai Magdalietei prisik?l?s Vie?pats, paai?kin?s, jog turi ?engti pas T?v?. T? akimirk? Marija Magdaliet? nor?jo j? sulaikyti, tur?ti ?alia, bet J?zus primena savo ?ini? ir pra?o perduoti kitiems mokiniams. Ir i? ties?, meil?s i??jusiam asmeniui t?sinys yra jo ?inios i?saugojimas. O dalinimasis ta ?inia, jo ?od?i? ir darb? atsiminimas gydo mūs? emocin? atmint?, patirt? skausm? paver?ia nauja atrama mūs? pa?i? gyvenimui.
Taip atsiduriame prie ketvirtojo aspekto – naujo santykio su i??jusiu. Marija Magdaliet?, pagaliau atpa?inus? J?z?, su?unka – ?Mokytojau!“. Ji prad?jo suprasti, kad j? draugyst? nemir? su mirtimi, bet patyr? virsm?, nes buvo nu?viesta naujos prasm?s. Jos skaudanti atmintis buvo u?gydyta – jos draugo neb?ra, bet jis vis tiek liko su ja. Jai neberūpi, kaip anks?iau, mirusio Vie?paties kūno paie?kos. Ir mūs? sielvartas bei gedulas, laikui b?gant, raudant, turi virsti nauju suvokimu, nauju santykiu su savimi pa?iais, realyb?s jausmo ir sav?s atgavimu. Tam gali prireikti laiko, nes nieko n?ra sud?tingesnio u? mūs? ?ird?. Kai ji su?eid?iama, reikia daug laiko. Reikia atsakyti ? klausimus – kod?l gyvenu? Ar galiu gyventi be to, kur? myl?jau? Bet tikras pagijimas patvirtina, jog meil? yra stipresn? u? mirt?. I??j?s artimasis nei?nyksta, bet lieka su mumis kitaip. ?Myl?ti kit? rei?kia pasakyti: tu nemirsi“, – citavo filosofo Gabrielio Marcelio ?od?ius kunigas Wilsonas Sossa CJM. (RK / Pope)
