蜜桃交友

Anuo metu J臈zus pasi臈m臈 Petr膮, Jok奴b膮 ir Jon膮 ir u啪sived臈 juos vienus nuo拧aliai ant auk拧to kalno. Ten jis atsimain臈 j懦 akivaizdoje. Jo drabu啪iai 臈m臈 taip baltai spind臈ti, kaip j懦 i拧balinti negal臈t懦 joks skalb臈jas 啪em臈je. Jiems pasirod臈 Elijas ir Moz臈, kuriedu kalb臈josi su J臈zumi. Petras ir sako J臈zui: 鈥濺abi, gera mums 膷ia b奴ti. Pastatykime tris palapines: vien膮 tau, antr膮 Mozei, tre膷i膮 Elijui.鈥� Jis nesi啪inojo, k膮 sak膮s, nes jie buvo persigand臋. U啪臈jo debesis ir u啪deng臈 juos, o i拧 debesies nuskamb臈jo balsas: 鈥炁爄tas mano mylimasis S奴nus. Klausykite jo!鈥� Ir tuojau, v臈l apsi啪valg臋, jie nieko prie sav臋s nebemat臈, tik vien膮 J臈z懦. Besileid啪iant nuo kalno, J臈zus liep臈 niekam nepasakoti, k膮 jie buvo mat臋, kol 沤mogaus S奴nus prisikels i拧 numirusi懦. Jie gerai 寞sid臈m臈jo 拧寞 pasakym膮 ir svarst臈, k膮 rei拧kia 鈥瀙risikelti i拧 numirusi懦鈥�. (Mk 9, 2鈥�10)

VIE艩PATIES VEIDO 艩VIESA

艩viesos kalnas, su kuriuo susiduriame Morkaus pasakojimo viduryje, yra savoti拧ka visos Evangelijos  takoskyra. Jei Gerojoje Naujienoje stengsim臈s 寞啪velgti ir suprasti, kas yra J臈zus, ai拧kiai galime pamatyti, kad iki Atsimainymo apra拧ymo buvo pasakojama apie J臈zaus Mokytojo darbus ir dienas, tuo tarpu, pradedant nuo Atsimainymo pie拧iamas kilnus Dievo S奴naus atvaizdas.

J臈zus v臈l su savimi pasiima pirmus pa拧auktuosius mokinius: viskas pasakojama i拧 mokini懦 perspektyvos, atskleid啪iama tai, kas vyksta su jais. J臈zus nusiveda mokinius ant auk拧to kalno ir ten atsimaino j懦 akivaizdoje. Kalnai Biblijoje yra suprantami, kaip vieta, kur gyvena Dievas. 艩ia prasme jie suteikia 啪mogui galimyb臋 naujai pa啪velgti 寞 pasaul寞, suvokti j寞 nauju kampu, steb臈ti j寞 i拧 vir拧aus, i拧 kito ta拧ko. 沤velgti Dievo 啪vilgsniu鈥�

Petras yra su啪av臈tas to, k膮 mato, ir tuojau pat prabyla: 鈥濺abi, gera mums 膷ia b奴ti! Pastatykime tris palapines鈥�. Petro entuziazmas, jo 啪od啪iai: 鈥瀏era mums 膷ia b奴ti鈥� parodo, kad tikras tik臈jimas, toks, kaip kasdienin臈 duona, kyla i拧 nuostabos, i拧 meil臈s, kuri svaigina ir netelpa 拧irdyje.

Petr膮 啪avi ne Dievo visagalyb臈, ne stebuklo spindesys ar speciali懦j懦 efekt懦 啪avesys, bet J臈zaus veido gro啪is, 寞 kur寞 啪velgdamas 啪mogus pagaliau pasijunta namuose: gera mums 膷ia b奴ti! Kitur mes visada esame dar toli, dar tebesame kelyje.

Atsimainymo evangelija suteikia sparnus m奴s懦 vil膷iai: tai prana拧yst臈, 啪enklas, jog blogis ir tamsa niekada nelaim臈s. 沤mogaus likimas yra kitoks, nes Adomo prigimtyje slypi 拧viesa, laikoma molio kiaute, ir 啪mogaus pa拧aukimas yra i拧laisvinti t膮 拧vies膮.

Savo emocijomis Petras atveria mums keli膮. Nor臈膷iau ir a拧, galb奴t ne visai gerai, kaip ir Petras, parinkdamas 啪od啪ius, pasakyti, kad ir man kartais teko prisiliesti prie tik臈jimo gro啪io, kad ir man tik臈ti, rei拧k臈: pajusti pilnutinio gyvenimo vert臋. Petras, pagautas entuziazmo, 臈m臈si greit懦 ir ne iki galo apgalvot懦 sprendim懦: 鈥瀙astatykime tris palapines鈥�. Taip jis i拧rei拧kia savo meil臋, o 寞simyl臈jusieji, kaip visi 啪inome, nesugeba veikti racionaliai, ta膷iau drauge tai rei拧kia ir gyvybing膮 j臈g膮, ver膷ian膷i膮 jud臈ti pirmyn. Spindinti 拧viesa, tegul nu拧vitusi ir trumpam, vienai akimirkai, yra tai, kas leid啪ia gyventi tikr膮, 啪mogaus vert膮 gyvenim膮.

M奴s懦 supratimo, m奴s懦 intelekto, m奴s懦 拧viesos mums nepakanka. Mus supantys dalykai n臈ra ai拧k奴s, istorija ir ateities keliai anaiptol n臈ra akivaizd奴s. Ta膷iau pasaulis yra apsuptas 拧viesos. Tai 啪ino visos religijos, tai 啪ino 寞simyl臈jusieji, menininkai, tyros sielos 啪mon臈s. Ir J臈zaus mokiniai prisimins t膮 拧vies膮, kai juos apsups sutemos, kai j懦 Mokytojas bus suimtas, surakintas grandin臈mis, i拧juoktas, paniekintas, kankinamas, nukry啪iuotas鈥�

Tiek jiems, tiek daugeliui koncentracijos stovyklose ar gulaguose kent臈jusi懦 啪moni懦, iki pat m奴s懦 dien懦, nerami懦 ir gr臈sming懦, tiek ir mums, u啪klupus 啪iemai, savo sielos archyvuose gali tekti ie拧koti 拧viesos p臈dsak懦, saul臈s, kad palaikyt懦 m奴s懦 tik臈jim膮.

Vie拧paties Veido 拧viesos鈥�

Adolfas Gru拧as