Antrasis gav?nios sekmadienis
Anuo metu J?zus pasi?m? Petr?, Jokūb? ir Jon? ir u?sived? juos vienus nuo?aliai ant auk?to kalno. Ten jis atsimain? j? akivaizdoje. Jo drabu?iai ?m? taip baltai spind?ti, kaip j? i?balinti negal?t? joks skalb?jas ?em?je. Jiems pasirod? Elijas ir Moz?, kuriedu kalb?josi su J?zumi. Petras ir sako J?zui: ?Rabi, gera mums ?ia būti. Pastatykime tris palapines: vien? tau, antr? Mozei, tre?i? Elijui.“ Jis nesi?inojo, k? sak?s, nes jie buvo persigand?. U??jo debesis ir u?deng? juos, o i? debesies nuskamb?jo balsas: ??itas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, v?l apsi?valg?, jie nieko prie sav?s nebemat?, tik vien? J?z?. Besileid?iant nuo kalno, J?zus liep? niekam nepasakoti, k? jie buvo mat?, kol ?mogaus Sūnus prisikels i? numirusi?. Jie gerai ?sid?m?jo ?? pasakym? ir svarst?, k? rei?kia ?prisikelti i? numirusi?“. (Mk 9, 2–10)
VIE?PATIES VEIDO ?VIESA
?viesos kalnas, su kuriuo susiduriame Morkaus pasakojimo viduryje, yra savoti?ka visos Evangelijos takoskyra. Jei Gerojoje Naujienoje stengsim?s ??velgti ir suprasti, kas yra J?zus, ai?kiai galime pamatyti, kad iki Atsimainymo apra?ymo buvo pasakojama apie J?zaus Mokytojo darbus ir dienas, tuo tarpu, pradedant nuo Atsimainymo pie?iamas kilnus Dievo Sūnaus atvaizdas.
J?zus v?l su savimi pasiima pirmus pa?auktuosius mokinius: viskas pasakojama i? mokini? perspektyvos, atskleid?iama tai, kas vyksta su jais. J?zus nusiveda mokinius ant auk?to kalno ir ten atsimaino j? akivaizdoje. Kalnai Biblijoje yra suprantami, kaip vieta, kur gyvena Dievas. ?ia prasme jie suteikia ?mogui galimyb? naujai pa?velgti ? pasaul?, suvokti j? nauju kampu, steb?ti j? i? vir?aus, i? kito ta?ko. ?velgti Dievo ?vilgsniu…
Petras yra su?av?tas to, k? mato, ir tuojau pat prabyla: ?Rabi, gera mums ?ia būti! Pastatykime tris palapines“. Petro entuziazmas, jo ?od?iai: ?gera mums ?ia būti“ parodo, kad tikras tik?jimas, toks, kaip kasdienin? duona, kyla i? nuostabos, i? meil?s, kuri svaigina ir netelpa ?irdyje.
Petr? ?avi ne Dievo visagalyb?, ne stebuklo spindesys ar speciali?j? efekt? ?avesys, bet J?zaus veido gro?is, ? kur? ?velgdamas ?mogus pagaliau pasijunta namuose: gera mums ?ia būti! Kitur mes visada esame dar toli, dar tebesame kelyje.
Atsimainymo evangelija suteikia sparnus mūs? vil?iai: tai prana?yst?, ?enklas, jog blogis ir tamsa niekada nelaim?s. ?mogaus likimas yra kitoks, nes Adomo prigimtyje slypi ?viesa, laikoma molio kiaute, ir ?mogaus pa?aukimas yra i?laisvinti t? ?vies?.
Savo emocijomis Petras atveria mums keli?. Nor??iau ir a?, galbūt ne visai gerai, kaip ir Petras, parinkdamas ?od?ius, pasakyti, kad ir man kartais teko prisiliesti prie tik?jimo gro?io, kad ir man tik?ti, rei?k?: pajusti pilnutinio gyvenimo vert?. Petras, pagautas entuziazmo, ?m?si greit? ir ne iki galo apgalvot? sprendim?: ?pastatykime tris palapines“. Taip jis i?rei?kia savo meil?, o ?simyl?jusieji, kaip visi ?inome, nesugeba veikti racionaliai, ta?iau drauge tai rei?kia ir gyvybing? j?g?, ver?ian?i? jud?ti pirmyn. Spindinti ?viesa, tegul nu?vitusi ir trumpam, vienai akimirkai, yra tai, kas leid?ia gyventi tikr?, ?mogaus vert? gyvenim?.
Mūs? supratimo, mūs? intelekto, mūs? ?viesos mums nepakanka. Mus supantys dalykai n?ra ai?kūs, istorija ir ateities keliai anaiptol n?ra akivaizdūs. Ta?iau pasaulis yra apsuptas ?viesos. Tai ?ino visos religijos, tai ?ino ?simyl?jusieji, menininkai, tyros sielos ?mon?s. Ir J?zaus mokiniai prisimins t? ?vies?, kai juos apsups sutemos, kai j? Mokytojas bus suimtas, surakintas grandin?mis, i?juoktas, paniekintas, kankinamas, nukry?iuotas…
Tiek jiems, tiek daugeliui koncentracijos stovyklose ar gulaguose kent?jusi? ?moni?, iki pat mūs? dien?, nerami? ir gr?sming?, tiek ir mums, u?klupus ?iemai, savo sielos archyvuose gali tekti ie?koti ?viesos p?dsak?, saul?s, kad palaikyt? mūs? tik?jim?.
Vie?paties Veido ?viesos…
Adolfas Gru?as
