Arkivysk. B. Forte apie „Dilexit nos“: kas svarbaus?
Enciklika pradedama pabrėžiant širdies svarbą (2–30 sk.) ir atsižvelgiant į Bibliją, kur širdis reiškia asmens centrą. Gyvenime „viskas vyksta širdyje“ (3 sk.), širdyje kyla tikrieji klausimai (8 sk.). Kur trūksta širdies, „neišsivysto ir idėja apie asmeninį centrą, kuriame vienintelė tikrovė, galinti viską suvienyti, yra meilė“. „Širdis“ yra vienas iš pagrindinių žodžių, kurie kalba apie tuo pat metu kūnišką ir dvasinį žmogų.
Todėl svarbu grįžti prie širdies (9–16): būtent širdis sujungia gyvenimo fragmentus (17–23 sk.), sukurdama viso asmens harmoniją. Antai, Mergelė Marija savo širdyje saugo nepaprastus jai nutikusius dalykus ir apie juos mąsto (19 sk.). Visa, ką patiriame, „širdyje suvienijama“ (21 sk.): nuo daugybės mažų kasdieniškų dalykų iki didžiųjų žaizdų, kurias sukelia karai, smurtas, liga ir mirtis, paliekantys ženklus širdyje. To nesuvokti yra tarsi būti be širdies (22 sk.).
Didieji tikėjimo istorijos balsai pabrėžė širdies svarbą: šv. Bonaventūra kviečia mus klausti apie tikrąjį šaltinį, kuris apšviečia – tai „ne šviesa, bet širdis“ (26 sk.). Šv. Ignacas Lojola savo Dvasinėse pratybose kalba apie naują tvarką, išplaukiančią iš širdies. Šv. Jono Henriko Newmano šūkis buvo posakis Cor ad cor loquitur – tik širdis atsiliepia meilės klusnumu sutikusi Slėpinį (27 sk.). Vatikano II Susirinkimas teigia, kad „disbalansas, nuo kurio kenčia šiuolaikinis pasaulis, yra susijęs su gilesniu disbalansu, kurio šaknys glūdi žmogaus širdyje“ (Gaudium et spes, 10 ir 14 sk.). Todėl popiežius Pranciškus kviečia: „Eikime į Kristaus Širdį [...], kuri yra deganti dieviškosios ir žmogiškosios meilės krosnis ir didžiausia pilnatvė, kurią žmogiška būtybė gali pasiekti“ (30 sk.).
Daugiau ši tema išplėtojama antrojoje enciklikos dalyje, pavadintoje Meilės gestai ir žodžiai (32–47 sk.). Popiežius pažymi, kad Dievas myli mus ne vien žodžiais ar iš tolo, bet prisiartina ir dovanoja mums savo švelnumą. Dievui rūpime ir tada, kai niekam kitam, rodos, neberūpime.
Širdis, kuri taip mylėjo, yra tolimesnės enciklikos dalies tema (48–91 sk.). Čia Pranciškus pabrėžia, kad pamaldumas Jėzaus Širdžiai nėra atskirtas nuo Jėzaus asmens. Garbiname ir kontempliuojame visą Jėzų Kristų, žmogumi tapusį Dievo Sūnų, kaip galime suprasti ir iš paties Švč. Širdies atvaizdo. Cituojamas ir šv. Jonas Paulius II, kuris šio kulto plėtrą pristatė kaip atsaką į kietas ir bekūnes dvasingumo formas, pamiršusias Dievo gailestingumą. Antra vertus, šis pamaldumas buvo tarsi kreipimasis į pasaulį, kuris mėgino kurti save be Dievo. Šiandien situacija kita – susiduriame su stipria sekuliarizacija, kita vertus, su dvasingumo formomis be asmeninio santykio su meilės Dievu.
Kristaus Širdis padeda tikintiesiems išsilaisvinti iš šių sąlygotumų. Taip pat iš dažnai pasitaikančios nuostatos pačioje Bažnyčioje, kai susitelkiama vien į išorines reformas ir projektus, pamiršus tikėjimo švelnumą, tarnavimo džiaugsmą, žmogaus žmogui misijos uolumą, dėkingumą už Kristaus draugystę, žavėjimąsi jo grožiu, prasmės pojūtį. O pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai padeda mums meilę iškelti į visa ko centrą. (RK / Pope)
