Arkivysk. B. Forte apie ?Dilexit nos“: kas svarbaus?
Enciklika pradedama pabr??iant ?irdies svarb? (2–30 sk.) ir atsi?velgiant ? Biblij?, kur ?irdis rei?kia asmens centr?. Gyvenime ?viskas vyksta ?irdyje“ (3 sk.), ?irdyje kyla tikrieji klausimai (8 sk.). Kur trūksta ?irdies, ?nei?sivysto ir id?ja apie asmenin? centr?, kuriame vienintel? tikrov?, galinti visk? suvienyti, yra meil?“. ??irdis“ yra vienas i? pagrindini? ?od?i?, kurie kalba apie tuo pat metu kūni?k? ir dvasin? ?mog?.
Tod?l svarbu gr??ti prie ?irdies (9–16): būtent ?irdis sujungia gyvenimo fragmentus (17–23 sk.), sukurdama viso asmens harmonij?. Antai, Mergel? Marija savo ?irdyje saugo nepaprastus jai nutikusius dalykus ir apie juos m?sto (19 sk.). Visa, k? patiriame, ??irdyje suvienijama“ (21 sk.): nuo daugyb?s ma?? kasdieni?k? dalyk? iki did?i?j? ?aizd?, kurias sukelia karai, smurtas, liga ir mirtis, paliekantys ?enklus ?irdyje. To nesuvokti yra tarsi būti be ?irdies (22 sk.).
Didieji tik?jimo istorijos balsai pabr??? ?irdies svarb?: ?v. Bonaventūra kvie?ia mus klausti apie tikr?j? ?altin?, kuris ap?vie?ia – tai ?ne ?viesa, bet ?irdis“ (26 sk.). ?v. Ignacas Lojola savo Dvasin?se pratybose kalba apie nauj? tvark?, i?plaukian?i? i? ?irdies. ?v. Jono Henriko Newmano ?ūkis buvo posakis Cor ad cor loquitur – tik ?irdis atsiliepia meil?s klusnumu sutikusi Sl?pin? (27 sk.). Vatikano II Susirinkimas teigia, kad ?disbalansas, nuo kurio ken?ia ?iuolaikinis pasaulis, yra susij?s su gilesniu disbalansu, kurio ?aknys glūdi ?mogaus ?irdyje“ (Gaudium et spes, 10 ir 14 sk.). Tod?l popie?ius Pranci?kus kvie?ia: ?Eikime ? Kristaus ?ird? [...], kuri yra deganti dievi?kosios ir ?mogi?kosios meil?s krosnis ir did?iausia pilnatv?, kuri? ?mogi?ka būtyb? gali pasiekti“ (30 sk.).
Daugiau ?i tema i?pl?tojama antrojoje enciklikos dalyje, pavadintoje Meil?s gestai ir ?od?iai (32–47 sk.). Popie?ius pa?ymi, kad Dievas myli mus ne vien ?od?iais ar i? tolo, bet prisiartina ir dovanoja mums savo ?velnum?. Dievui rūpime ir tada, kai niekam kitam, rodos, neberūpime.
?irdis, kuri taip myl?jo, yra tolimesn?s enciklikos dalies tema (48–91 sk.). ?ia Pranci?kus pabr??ia, kad pamaldumas J?zaus ?ird?iai n?ra atskirtas nuo J?zaus asmens. Garbiname ir kontempliuojame vis? J?z? Krist?, ?mogumi tapus? Dievo Sūn?, kaip galime suprasti ir i? paties ?v?. ?irdies atvaizdo. Cituojamas ir ?v. Jonas Paulius II, kuris ?io kulto pl?tr? pristat? kaip atsak? ? kietas ir bekūnes dvasingumo formas, pamir?usias Dievo gailestingum?. Antra vertus, ?is pamaldumas buvo tarsi kreipimasis ? pasaul?, kuris m?gino kurti save be Dievo. ?iandien situacija kita – susiduriame su stipria sekuliarizacija, kita vertus, su dvasingumo formomis be asmeninio santykio su meil?s Dievu.
Kristaus ?irdis padeda tikintiesiems i?silaisvinti i? ?i? s?lygotum?. Taip pat i? da?nai pasitaikan?ios nuostatos pa?ioje Ba?ny?ioje, kai susitelkiama vien ? i?orines reformas ir projektus, pamir?us tik?jimo ?velnum?, tarnavimo d?iaugsm?, ?mogaus ?mogui misijos uolum?, d?kingum? u? Kristaus draugyst?, ?av?jim?si jo gro?iu, prasm?s pojūt?. O pamaldumas ?ven?iausiajai ?ird?iai padeda mums meil? i?kelti ? visa ko centr?. (RK / Pope)
