蜜桃交友

??irdies simbolis da?nai vartojamas J?zaus meilei i?reik?ti. Kai kas klausia, ar jo prasm? vis dar galioja. Ta?iau, kai esame gundomi plaukti pavir?iumi, gyventi b?gant ne?inia kod?l, tapti nepasotinamais vartotojais ir rinkos, kuriai mūs? egzistavimo prasm? n?ra ?domi, sraigt? vergais, reikia v?l atrasti ?irdies svarb?“, – pa?ymi popie?ius (DN, 1).

?irdis – asmens centras

?irdies simbolis yra senas. ?vairi? graik? autori?, primena Pranci?kus, tekstuose aptiksime, jog ?irdis yra tai, kas ?moguje giliausia, kas sudaro asmens dvasin? branduol?. Simbolinis ?irdies motyvas i?rei?kia suvokim?, kad ?mogus n?ra vien geb?jim? suma, bet i? sielos ir kūno sudarytas pasaulis su vienijan?iu centru, ie?kan?iu prasm?s ir krypties. Pana?iai Dievas kreipiasi ? ?mogaus ?ird?, o ?i u?sidega j? gird?dama. ?irdis taip pat yra tiesos, tikr?j? intencij? vieta. Jei ?od?iai nesutampa su tuo, kas yra ?irdyje, jie ka?k? slepia ar net yra apgaulingi. ?Atsid?j?s saugok savo ?ird?, nes i? jos teka gyvenimo ?altiniai. Venk kalb?ti apgaulingai, suktas kalbas mesk ?alin“, – persp?jama Patarli? knygoje (Pt 4, 23–24). ?mogus pa??sta save pa?in?s savo ?ird?, savo ?irdyje jis i? ties? yra jis pats, o kai jo ?irdis su?eid?iama – susvyruoja viskas.

?Tai yra bet kokio tvirto mūs? gyvenimo plano pagrindas, nes nieko tikrai vertinga negalima sukurti be ?irdies. Regimyb? ir melas suteikia tik tu?tum?“, – ra?o popie?ius (DN, 6).

U?uot ie?kojus pavir?utini?ko pasitenkinimo ir vaidinus prie? kitus, geriausia leisti, kad i?kilt? svarbūs klausimai: kas i? tikr?j? esu, ko siekiu, koki? prasm? noriu, kad tur?t? mano gyvenimas, mano pasirinkimai ar veiksmai, kod?l esu ?iame pasaulyje, kaip vertinsiu savo egzistencij?, kai ji baigsis, koki? prasm? nor??iau, kad tur?t? viskas, k? patiriu, kuo noriu būti prie? kitus, kas esu prie? Diev?? ?ie klausimai veda mane ? mano ?ird?.

?iame ?skystame“ pasaulyje būtina v?l kalb?ti apie ?ird?, kur kiekvienas ?mogus, kad ir kas jis būt?, suvokia save. Reikia kalb?ti apie tai, kur glūdi konkre?i? ?moni? j?g?, ?sitikinim?, aistr?, pasirinkim? ?altinis ir ?aknis.

?Trūksta ?irdies“

Gyvename serijini? vartotoj? visuomen?se, kur svarbi tik ?i diena, kuriose dominuoja technologij? ritmas ir triuk?mas, turime ma?ai kantryb?s procesams, reikalingiems vidiniam gyvenimui. ?iuolaikin?je visuomen?je ?mogus rizikuoja prarasti savo ?ird?, savo paties centr?, apsvaigti, suskilti, likti beveik be vidinio principo, u?tikrinan?io jo būties ir veiksm? vienyb? ir harmonij?. Pla?iai paplit? elgesio modeliai sureik?mina racional?j?-technologin? arba, prie?ingai, instinkt? matmen?. Trūksta ?irdies.

Dabartinei visuomenei būdingas ?skystas“ būvis yra svarbus veiksnys, bet, anot popie?iaus, ne vienintelis, lemiantis intymaus, vidinio ?mogaus centro – ?irdies – ne?vertinimas ar nuvertinimas. ?i? nuostat? aptiksime ir graik? racionalizme ir postkrik??ioni?kame idealizme. Da?nai pirmenyb? teikta vadinamosioms ai?kioms id?joms ir minties sistemoms, proto, valios ir laisv?s kategorijoms, neretai ?tvirtinant nesveik? individualizm?. Id?ja apie asmenin? centr?, kuriame vienintel? tikrov?, galinti visk? suvienyti, galiausiai yra meil?, nebuvo pla?iai i?vystyta.

Jei ?irdis nuvertinama, nuvertinama ir tai, kas kalbama i? ?irdies, daroma i? ?irdies, ?irdyje brandinama ir gydoma. Kai nevertiname to, kas būdinga ?ird?iai, prarandame atsakymus, kuri? vien intelektas negali duoti, prarandame susitikimus su kitais, prarandame poezij?. Prarandame istorij? ir savo istorijas, nes tikrasis asmeninis nuotykis yra tas, kuris prasideda ?irdyje. Gyvenimo pabaigoje bus svarbu tik tai.

Tegul mūs? veiksmai būna pavaldūs ?irdies ?politiniam vie?patavimui“, agresija ir ?kyrūs tro?kimai teranda ramyb? didesniame g?ryje, kur? jiems siūlo ?irdis, ir jos atsparume blogiui. Tegul protas ir valia tarnauja ?ird?iai, labiau skanaudami ties?, o ne nor?dami j? u?valdyti, kaip da?nai siekia kai kurie mokslai. Tegul ?irdies plakimas nuramdo vaizduot? bei jausmus.

Galima pasakyti ?esu savo paties ?irdis“, nes ji mane i?skiria, sudaro mano dvasin? tapatyb?, ?traukia ? bendryst? su kitais ?mon?mis. Skaitmeninio pasaulio algoritmai rodo, kad mūs? mintys ir valios sprendimai yra daug ?standarti?kesni“, nei manome. Jie lengvai nusp?jami ir jais lengva manipuliuoti. Su ?irdimi yra kitaip.

??irdis“ yra svarbus ?odis teologijai ir filosofijai, kurios siekia suprasti visum?. Tai vienas i? t? ?od?i?, kurie kalba apie vis? ?mog?, apie jo dvasin? ir fizin? visum?. Tod?l biologija, antropologija, psichologija ar kitos mokslo ?akos ?io ?od?io negali iki galo paai?kinti – kiekviena mato tik visumos dal?. Ta?iau d?l to visuma n?ra ma?iau tikra. Galima pasakyti ir kita – ?irdimi pa??stame tikrov? geriau, labiau nei kitais būdais. Pasak filosofo Heideggerio, būtent toks gilus suvokimas, kone sukr?timas, yra tolimesnio filosofinio darbo su s?vokomis prad?ia.

J?zaus ?irdis kalba mūs? ?ird?iai

?ios ?vadin?s mintys apie tai, k? galima pavadinti ?irdies teologija ir filosofija, kuri?, pasak popie?iaus, labai trūksta ?iandien, yra pl?tojamos kitose enciklikos dalyse. Popie?ius apsvarsto vienyb?s ir harmonijos poreik? i? ?irdies perspektyvos, nes gyvenimas be?ird?je ir individualizmo sufragmentuotoje visuomen?je yra ne?mogi?kas.

Jis pabr??ia ?irdies ir dvasingumo s?saj?. Kai Dievas, da?nai netik?tai, prabyla ? ?ird? ir nugrem?ia ar nupurto j? supant? luob?, tai tampa naujo gyvenimo prad?ia. ?ia tema, primin? popie?ius, daug yra pasak?s j?zuit? steig?jas Ignacas Lojola.  

Kur filosofo m?stymas sustoja, tikinti ?irdis myli, garbina, pra?o atleidimo ir nori tarnauti ten, kur Vie?pats leid?ia pasirinkti, kad ji gal?t? juo sekti. Tikinti ?irdis suvokia, kad yra Dievo ?tu“ ir kad gali būti ?a?“, nes Dievas jai yra ?tu“. Tik Vie?pats gali pasiūlyti mums būti ?tu“ am?inai. Priimti jo draugyst? yra ?irdies pasirinkimas, kuris padaro mus asmenimis visa ?io ?od?io prasme.

?ven?iausioji J?zaus ?irdis mums kalba apie Vie?paties meil? ir draugyst?: ne paprast?, o i? ?irdies ? ?ird?.

Prie?ais gyv? ir juntam? J?zaus ?ird? mūs? protas, ap?viestas Dvasios, supranta J?zaus ?od?ius. Tada mūs? valia juos pradeda ?gyvendinti. Klausytis Vie?paties ir j? gerbti yra ?irdies darbas. Tik ?irdis geba visiems mūs? geb?jimams bei aistroms, visam mūs? asmeniui suteikti pagarbos ir meil?s klusnumo Vie?pa?iui nuostat?.

Tik prad?damos nuo ?irdies mūs? bendruomen?s gal?s suvienyti skirtingus protus bei valias ir juos sutaikyti, kad Dvasia gal?t? mus vesti kaip brolius ir seseris. Kristaus ?irdis yra ekstaz?, i??jimas, dovana, susitikimas. Joje esame paj?gūs sveikai ir laimingai bendrauti bei kurti meil?s ir teisingumo karalyst? ?iame pasaulyje. Mūs? ?irdis, suvienyta su Kristaus ?irdimi, yra paj?gi padaryti ?? socialin? stebukl?.

Dalis enciklikos yra skirta J?zaus gestams ir ?od?iams, i?rei?kiantiems jo ?ird?. Ba?ny?ia, kontempliuodama J?zaus ?ird?, kontempliuoja ir garbina jo, ?sikūnijusio Dievo, meil?.

Būtina pabr??ti, kad draugyst? ir garbinimas mus sieja su pa?iu Kristaus Asmeniu. Gerbiame j? vaizduojant? ir mus patraukiant? ?v?. ?irdies atvaizd?, ta?iau adoracija yra skirta tik gyvajam Kristui, kad mus apgl?bt? jo ?mogi?koji ir dievi?koji meil?. Tai pasakius, reikia atkreipti d?mes?, jog ?v?. ?irdies atvaizdas n?ra paprastas paveiksl?lis tarp kit?. D?l min?t? motyv? Ba?ny?ia ?? atvaizd? i?sirinko kaip itin tinkam? parodyti J?zaus Kristaus ?mogi?k? ir dievi?k? meil?, jo Asmens branduol?.

Am?inasis Dievo Sūnus, be galo mane pranokstantis, taip pat nor?jo myl?ti mane ?mogi?ka ?irdimi. Jo ?mogi?kieji jausmai tampa begalin?s ir galutin?s meil?s sakramentu. Tod?l jo ?irdis n?ra paprastas simbolis, i?rei?kiantis tik dvasin? ar nuo materijos atskirt? tikrov?. ? Vie?paties ?ird? nukreiptas ?vilgsnis kontempliuoja fizin? tikrov?, jo ?mogi?k?j? Kūn?, leidus? Kristui, kaip ir mums, tur?ti ?mogi?kus jausmus ir emocijas, nors ir visi?kai perkeistus Jo dievi?kosios meil?s. Pamaldumas turi pasiekti begalin? Dievo Sūnaus asmens meil?, ta?iau turime patvirtinti, kad ji neatsiejama nuo jo ?mogi?kosios meil?s, ir tai padaryti mums padeda jo kūno ?irdies atvaizdas, pa?ymi popie?ius (?r. DN, 61), pabr??damas ?io pamaldumo s?saj? su krik??ioni?ko tik?jimo tiesa, jog Kristus yra tikras ?mogus ir tikras Dievas, Trejyb?s Asmuo.

?v?. ?irdies up?s

Antroje enciklikos dalyje Pranci?kus d?mes? skiria kai kuriems ?ventiesiems, kurie prisid?jo prie ?v?. ?irdies pamaldumo turinio kūrimo bei jo plitimo, taip pat Ba?ny?ios ir popie?i? dokumentams, pripa?inusiems ?io pamaldumo vert? ir prisid?jusiems prie jo sklidimo. Be galing? ?v. Marijos Margaritos Alacoque vizij?, Pranci?kus min?jo ?v. Pranci?k? Salez?, ?v. Klaudij? de La Colombière, ?v. Karol? de Fuko ir ?v. Kūdik?lio J?zaus Teres?, ?v. Faustin? Kovalsk?, ?v?. J?zaus ?irdies pamaldumo ir svarbiausi? jo reik?mi?, ?skaitant dievi?k?j? paguod?, gydym? ir Kristaus aukojim?si d?l mūs?, perduodamus i? kartos ? kart? J?zaus Draugijoje, kitose moter? ir vyr? kongregacijose. Tekste taip pat yra daug ??valg? apie ?v?. ?irdies pamaldumo vaisius asmeniniam ir bendruomeniniam gyvenimui.  

?iandien viskas perkama ir u? visk? mokama, atrodo, kad pati orumo prasm? priklauso nuo to, kas ?gyjama pinig? galia. Esame ver?iami tik kaupti, vartoti ir i?sibla?kyti, ?kalinti smukdan?ios sistemos, neleid?ian?ios matyti toliau u? elementarius ar menkaver?ius poreikius. Kristaus meil? gali mus i?laisvinti i? ?ios kar?tin?s. Jis gali suteikti ?iai ?emei ?ird? ir atkurti meil? ten, kur, rodos, geb?jimas myl?ti yra mir?s visiems laikams.

To reikia ir Ba?ny?iai, kad Kristaus meil?s nepakeist? pasenusios struktūros, kit? laik? manijos, savojo mentaliteto garbinimas, vienoks ar kitoks fanatizmas, u?imantys Dievo meil?s, kuri i?laisvina, atgaivina, d?iugina ?ird? ir maitina bendruomenes, viet?.

?Meld?iu Vie?pat? J?z?, kad i? jo ?ventosios ?irdies mums visiems tek?t? gyvojo vandens up?s, gydan?ios mūs? pa?i? pasidarytas ?aizdas, stiprinan?ios mūs? geb?jim? myl?ti ir tarnauti, skatinan?ios mus mokytis eiti kartu teisingo, vieningo ir broli?ko pasaulio link, kol kartu ir laimingi ?v?sime dangi?kosios karalyst?s pokyl?. Ten bus prisik?l?s Kristus, kuris visus mūs? skirtumus suvienys ?viesa, nepaliaujamai sklindan?ia i? jo pervertos ?irdies. Tegul jis visados būna pa?lovintas!“, – ra?o popie?ius Pranci?kus paskutin?se ketvirtosios savo enciklikos  ?Dilexit nos” (?Pamilo mus“) eilut?se (DN, 220). (RK / Pope)