蜜桃交友

Visi mes gyvename, nes buvome priimti, ta膷iau galios siekimas mus ver膷ia u啪mir拧ti 拧i膮 ties膮. Tuomet tampame dominuojan膷iais, o ne tarnaujan膷ias 鈥� pirmieji, kurie nuo to nuken膷ia, yra paskutinieji: ma啪ut臈liai, silpnieji ir varg拧ai, sak臈 popie啪ius primin臋s scen膮 i拧 XXV eilinio sekmadienio Evangelijos skaitinio, kuriame pasakojama, kaip apa拧talai susig臈do J臈zui pasiteiravus, apie k膮 拧neka?

J臈zus mokiniams buvo k膮 tik papasakoj臋s apie priart臈jusi膮 jo kan膷i膮 ir mirt寞 鈥� jis bus atiduotas 啪mon臈ms ir nu啪udytas, bet po trij懦 dien懦 prisikels. Ta膷iau jo mokiniai svarst臈 apie k膮 kit膮 ir, kai J臈zus pasiteiravo, apie k膮 kalb臈josi, jie nutilo, neatsak臈, nes jie gin膷ijosi, kuris i拧 j懦 did啪iausias. J臈zus visai atvirai pakomentavo j懦 kalbas pa啪ym臈damas, kad 鈥瀓ei kas trok拧ta b奴ti pirmas, teb奴nie paskutinis ir vis懦 tarnas!鈥� 鈥濶ori b奴ti didelis? Tapk ma啪u, vis懦 tarnu鈥�, 鈥� prid奴r臈 Pranci拧kus ir patikino, kad J臈zus moko, kad tikroji galia yra ne dominavimas, o tarnavimas silpniausiems.

B奴tent tod臈l J臈zus, 鈥瀙a臈m臋s ma啪膮 vaik膮, pastat臈 tarp j懦 ir, apsikabin臋s j寞, pasak臈: 鈥濳as d臈l man臋s priima tok寞 vaikel寞, tas priima mane鈥�. Vaikas turi ne gali膮, o poreikius. Kai r奴pinam臈s 啪mogumi, pripa啪寞stame, kad 啪mogui visuomet reikia gyvenimo, pa啪ym臈jo Pranci拧kus ir t臋s臈:

鈥濳ai J臈zus buvo atiduotas 啪mon臈ms, j寞 pasitiko ne apkabinimas, o kry啪ius. Ta膷iau Evangelija i拧lieka gyvas vilties kupinas 啪odis: tasai, kuris buvo atmestas, prisik臈l臈; jis 鈥� Vie拧pats!鈥�

鈥炁犇� sekmadien寞 klauskime sav臋s: ar sugebu atpa啪inti J臈zaus veid膮 ma啪ut臈liuose? Ar pasir奴pinu artimu, tarnauju dosniai? Ar pad臈koju tam, kuris pasir奴pina manimi? Kartu melskime 艩v膷. M. Marij膮, kad taip, kaip ji, b奴tume ne pagyr奴nai, bet pasireng臋 tarnauti. (SAK / Pope)