Pranci?kus: reikia ne pak?lusio akis ? dang? religingumo, bet ?kūnyto tik?jimo ? Krist?
Kod?l jis nebuvo sav?j? pripa?intas, kod?l jie piktinosi juo? (?r. Mk 6, 1–6). Paklauskime sav?s – kas kliud? jiems tik?ti J?zumi? Jie mato tik jo ?emi?k?j? istorij?, jo ?eimynin? kilm? ir tod?l nesugeba suvokti, kaip dailid?s Juozapo sūnus gali būti toks i?mintingas ir net daryti stebuklus.
Kliūtis, trukdanti ?iems ?mon?ms atpa?inti Dievo buvim? J?zuje, yra jo ?mogi?kumas: kaip Dievas, visagalis, gali apsireik?ti trapiu ?mogaus kūnu? Kaip visagalis ir galingas Dievas, sukūr?s ?em? ir i?laisvin?s savo taut? i? vergijos, gali tapti toks silpnas, ?sikūnyti ir pasilenkti plauti mokini? koj??
Broliai ir seserys, ?tai papiktinimas: tik?jimas ? ?mogi?k? Diev?, kuris pasilenkia prie ?monijos, rūpinasi ja, kur? graudina mūs? ?aizdos, kuris prisiima mūs? nuovarg?, kuris lau?o save kaip duon? u? mus. Stiprus ir galingas Dievas, kuris yra mano pus?je ir man visk? duoda, yra patrauklus. Silpnas Dievas, kuris i? meil?s mir?ta ant kry?iaus ir man?s pra?o ?veikti bet kok? savo egoizm? bei aukoti gyvenim? u? pasaulio i?ganym?, yra nepatogus Dievas.
Ta?iau, pasak popie?iaus, ?iandien mums reikia tokio tik?jimo papiktinimo. Ne religingumo, u?sidariusio savyje, pak?lusio akis ? dang?, susirūpinusio tik savo apeigomis ir abejingo dulk?ms miesto gatv?se. Mums reikia papiktinimo tokio tik?jimo, kuris remiasi ?mogumi tapusiu Dievu, konkre?iai ??engian?iu ? istorij?, kuris meiliai prisilie?ia prie ?moni? gyvenim?, gydo sudau?ytas ?irdis, tampa vilties raugu ir naujo pasaulio s?kla. Tai tik?jimas, kuris ?adina s??in? i? letargo miego, rodo visuomen?s ?aizdas, kelia klausimus apie ?mogaus ir istorijos ateit?. Tai neramus tik?jimas, padedantis ?veikti vidutini?kum? ir ?irdies tingum?, tampantis dygliu visuomenei, kuri? da?nai anestezuoja ir apsvaigina besaikis vartotoji?kumas. Tai tik?jimas trukdo ?mogi?kojo egoizmo apskai?iavimams ir sumanymams t?, kurie galios ?e??liuose ?aid?ia silpnaisiais.
Neturime pamir?ti – Dievas da?nai slepiasi gyvenimo ir miesto akligatviuose, pasirodo skausmo i?vagotuose veiduose, nuosmukio vietose. O mes, kartais taip piktindamiesi d?l daugyb?s ma?? dalyk?, klauskime sav?s – kod?l nesipiktiname prie? didel? blog?? Kod?l esame tokie apati?ki ir abejingi neteisingumui pasaulyje?
Vie?pats, atmestas, persekiotas ir nuteistas, liko i?tikimas savo misijai, nesisl?p? u? dviprasmybi?, nesider?jo su politin?s ir religin?s galios logika. Savo gyvenim? jis pavert? meil?s auka T?vui. Ir mes, krik??ionys, esame pa?aukti būti Dievo karalyst?s prana?ais ir liudytojais kiekvienoje situacijoje, kurioje atsidūr?me, kiekvienoje vietoje, kurioje gyvename.
Triesto mieste, i? kurio atsiveria vaizdas ? Europ?, taut? ir kultūr? kry?kel?s, pasienio kra?to, puosel?kime svajon? apie nauj? civilizacij?, grind?iam? taika ir brolybe. Piktinkim?s ne J?zumi, bet visomis tomis situacijomis, kai su gyvenimu elgiamasi ?iauriai, kai jis ?eid?iamas ir ?udomas. Savo pa?i? kūne ne?kime Evangelijos prana?yst?, pasirinkimais dar anks?iau u? ?od?ius, homilijoje ragino popie?ius. (RK / Pope)
