蜜桃交友

Brangūs broliai ir seserys, laba diena!

Vis? pirma nor??iau i?reik?ti savo jausm?. ?velgdamas ? jus, u? jūs? matau daug kankini?. Ne?inom? kankini?. Ne?inom? ta prasme, kad net ne?inome, kur jie buvo palaidoti. Net ir kai kurie i? jūs?, su viena pasisveikinau*, ?ino, k? rei?kia kal?jimas. Pirmiausia ? galv? ateina vienas ?odis – nepamir?kite, saugokite atminim?. Esate kankini? vaikai. Tai – jūs? stipryb?. Ir pasaulio dvasia tenesako jums k? nors kita, kas skirtinga, nei tai, k? i?gyveno jūs? prot?viai. Prisiminkite savo kankinius. Imkite pavyzd? i? j?. Jie nebijojo. Kai ?iandien kalb?jausi su vyskupais, su jūs? vyskupais, jie sak?: ?Kaip būt? galima prad?ti beatifikacijos byl? daugeliui t?, kuri? dokument? neturime, bet ?inome, kad jie yra kankiniai?“ Tai paguod?ia, buvo labai gera tai gird?ti. Rūpinamasi tais, kurie mums paliko liudijim?. Jie – ?ventieji.

Vyskupas [Linas Vodopjanovas OFM, atsakingas u? pa?v?st?j? gyvenim?] kalb?jo be u?uolank? –taip kalba pranci?konai. Jis sak?: ??iandien da?nai ir ?vairiais būdais mūs? tik?jimas yra i?bandomas.“ Jis tur?jo omenyje ne diktatori? persekiojimus, ne. ?Kart? atsiliep? ? pa?aukimo raginim?, da?nai nebejau?iame d?iaugsmo nei maldoje, nei bendruomeniniame gyvenime.“ Supasaul?jimo dvasia ir bod?jimasis viskuo, kas susij? su bendruomene, – tai antrosios kartos pagunda. Mūs? t?vai kovojo, jie kent?jo, buvo ?kalinti, o mes galbūt neturime j?g? eiti pirmyn. Atkreipkite d?mes? ? tai!

Lai?ke ?ydams raginama: ?Prisiminkite ankstesnes dienas, nepamir?kite savo prot?vi?“ (plg. 10, 32–39). ?? raginim? savo kalbos prad?ioje skiriu jums.

Mano apsilankymas jūs? ?alyje pa?ym?tas ?iais ?od?iais: ?Kristus J?zus – mūs? viltis.“ Besibaigiant ?iai dienai aptinkame apa?talo Pauliaus tekst?, kuriame jis mus kvie?ia víltis i?tvermingai. Jis mus kvie?ia víltis po to, kai paskelb? Dievo svajon? kiekvienam ?mogui, dar daugiau – visai kūrinijai, kad ?Diev? mylintiems viskas i?eina ? gera“ (Rom8, 28). Pa?od?iui ver?iant, jis visk? ?i?tiesina“.

?iandien nor??iau su jumis pasidalyti ?iai vil?iai būdingais bruo?ais; tais, kuriais mes – kunigai, seminaristai, vienuoliai ir vienuol?s – esame pa?aukti gyventi.

Pirmiausia, prie? pakviesdamas mus víltis, Paulius tris kartus pamini ?od? ?dejuoja“: dejuoja kūrinija, dejuoja ?mon?s, dejuoja Dvasia mumyse (plg. Rom8, 22–23. 26). Dejuojama d?l sugedimo vergov?s ilgintis pilnatv?s. ?iandien būt? gera sav?s paklausti, ar mumyse yra ta dejon?, ar prie?ingai, mūs? kūnuose jau niekas nebedejuoja, nebesiilgi gyvojo Dievo? Kaip sak? jūs? vyskupas, ?nebejau?iame d?iaugsmo nei maldoje, nei bendruomeniniame gyvenime“. Kai i?tro?kusi eln? baubdama ie?ko vandens, taip ir mes tur?tume ie?koti Dievo gelmi?, jo tiesos ir gro?io. Brangieji, mes nesame ?Dievo funkcionieriai“! Galbūt gerov?s visuomen? mus persotino, perpild? paslaug? bei g?rybi?… Ir galiausiai nuo visko apsunkome būdami pilni niekio; gal tai mus apsvaigina ar atpalaiduoja, ta?iau mūs? nepripildo. Dar blogiau: nebejau?iame alkio. Būtent mes, specialiai pa?v?stieji vyrai ir moterys, negalime sau leisti prarasti ?ios vidin?s dejon?s, ?irdies neramumo – ji tik Vie?patyje randa atils? (plg. Augustinas, I?pa?inimai I, 1, 1). ?irdies neramumas. Jokia skubi informacija, jokia tiesiogin? virtuali komunikacija negali pakeisti mūs? poreikio nusistatyti konkre?ius ir ilgesnius momentus atkovojant, nes tam reikia nuolatini? pastang?, laiko kasdieniam dialogui su Vie?pa?iu per mald? ir adoracij?. Turime puosel?ti Dievo tro?kim?, kaip ra?? ?ventasis Kry?iaus Jonas: ?Stenkis būti uolus maldoje, neapleisdamas jos net i?orinio u?imtumo metu. Ar valgydamas, ar gerdamas, kalb?damasis su kitais ar k? kita darydamas, visada trok?k Dievo ir ?irdimi būk prie Jo prisiri??s“ (Patarimai siekiant tobulumo, 9b).

?i dejon? taip pat kyla kontempliuojant mus supant? pasaul?. Tai pilnatv?s ?auksmas, kylantis d?l mūs? vargingiausi?j? broli? nepatenkint? poreiki?, d?l jaunuoli?, stokojan?i? gyvenimo prasm?s, d?l senoli? vieni?umo ir piktnaud?iavimo kūrinija. Tai dejon?, siekianti sutelkti pastangas, idant paveiktume savo tautos, savo miesto ?vykius ne darydami grupin? spaudim? ar rodydami gali?, bet tarnaudami bendrajam g?riui. Mūs? tautos ?auksmas turi mus jaudinti kaip Moz?, kuriam Dievas i? degan?io krūmo aprei?k? savo tautos kent?jimus (I?3, 9). Dievo balso klausymasis maldoje mus ?galina pamatyti, i?girsti, pa?inti kit? skausm?, idant gal?tume juos i?laisvinti. Ta?iau taip pat turime jaudintis, kai mūs? tauta nustoja dejuoti, paliauja ie?koti tro?kul? mal?inan?io vandens. Tai momentas, kai reikia ??velgti, kas u?slopina mūs? tautos bals?.

?auksmas, ver?iantis mus ie?koti Dievo maldoje ir adoracijoje, yra tas pats, kuris mus daro jautrius mūs? broli? bei seser? skundui. Jie ? mus ?sudeda vilt?“, tod?l reikia, pradedant nuo ?d?mios ??valgos, organizuotis ir dr?siai bei kūrybi?kai planuoti savo apa?talavim?. Mūs? buvimas tenebūna paliktas improvizacijai, bet autenti?kai teatsiliepia ? Dievo tautos poreikius ir taip tampa raugu mai?yme (plg. Apa?t. parag. Evangelii gaudium, 33).

Apa?talas kalba ir apie i?tverm?. I?tverm? kan?ioje, i?tverm? darant gera. Tai rei?kia susitelkti ? Diev?, likti tvirtai Jame ?si?aknijus, i?likti i?tikimiems Jo meilei.

Jūs, kurie esate vyresnio am?iaus, – kaip ?ia gal??iau nepamin?ti arkivyskupo Sigito Tamkevi?iaus – ?inote, k? rei?kia liudyti ?i? i?tverm? kent?jimuose, k? rei?kia ?víltis, kai n?ra jokios vilties“ (plg. Rom4, 18). Prie? jus naudota prievarta d?l to, kad kovojote gindami pilietin? bei religin? laisv?, ?mei?tai, ?kalinimai ir tremtys nepalau?? jūs? tik?jimo ? J?z? Krist?, istorijos Vie?pat?. Tod?l daug k? turite mums pasakyti ir daug ko pamokyti. Taip pat galite daug k? patarti, nesmerkdami menamo jaunesni?j? silpnumo. O jūs, jaunesnieji, kai patiriate ma??, dr?s? atiman?i? nusivylim? ir u?sisklend? savyje linkstate ? elgsen? bei u?si?mimus, nesuderinamus su jūs? pasi?ventimu, ie?kokite savo ?akn? ir ?velkite ? keli?, kur? nu?jo vyresnieji. Matau, kad ?ia yra jaunimo. Pakartosiu, nes matau, kad ?ia yra jaunimo: o jūs, jaunesnieji, kai patiriate ma??, dr?s? atiman?i? nusivylim? ir u?sisklend? savyje linkstate ? elgsen? bei u?si?mimus, nesuderinamus su jūs? pasi?ventimu, ie?kokite savo ?akn? ir ?velkite ? keli?, kur? nu?jo vyresnieji. Geriau pasirinkti kit? keli?, nei pasitenkinti vidutini?kumu. Tai jaunimui. Dar galite sp?ti, durys yra atviros. Būtent i?m?ginimai i?kelia tai, kas būdinga krik??ioni?kai vil?iai. Jei mūs? viltis vien tik ?mogi?ka, galime nusivilti ir būti nes?km?s su?lugdyti. Ta?iau taip n?ra su krik??ioni?ka viltimi: i?m?ginim? ?aizdre ji atnaujinama ir nuskaistinama.

Tiesa, kad dabar kiti laikai ir gyvename kitokiomis aplinkyb?mis. Ta?iau taip pat tiesa ir tai, jog ?ie patarimai geriausiai pasisavinami tada, kai patyrusieji sunkumus neu?sisklend?ia savyje, bet dalijasi jais naudodamiesi bendryst?s momentais. J? pasakojimai n?ra kupini nei pra?jusi? laik? nostalgijos, tarsi anie būt? buv? geresni, nei u?sl?pt? kaltinim? tiems, kuri? emocin? sandara trapesn?. Mokini? bendruomen? gali veiksmingiau semtis i?tverm?s tuomet, kai geba – kaip tas Ra?to ai?kintojas – integruoti tai, kas nauja ir sena (plg. Mt13, 52), ir kai s?moningai supranta, kad i?gyventa istorija yra tarsi med?io ?aknys, d?l kuri? jis gali augti ir skleistis.

Galiausiai ?velgti ? J?z? Krist? kaip ? mūs? vilt? rei?kia susitapatinti su Juo, bendruomeni?kai būti Jo likimo dalininkais. Apa?talui Pauliui i?ganymas, kurio viliam?s, neapsiriboja vien neigiamu aspektu – i?laisvinimu i? vidinio ar i?orinio, istorinio ar eschatologinio vargo. Jis apie tai kalba kaip apie ypa? teigiam? dalyk? – dalyvavim? ?lovingame Kristaus gyvenime (plg. 1 Tes5, 9–10), dalyvavim? Jo Karalyst?s garb?je (plg. 2 Tim4, 18), mūs? kūno atpirkim? (plg. Rom8, 23–24). Tai rei?kia ??velgti unikalaus ir nepakartojamo Dievo plano sl?pin?, – plano kiekvienam i? mūs?. Nes niekas mūs? taip giliai nepa?ino ir nepa??sta kaip Dievas. Tod?l Jis mus siun?ia ? tai, kas atrodo ne?manoma. Jis la?inasi nepasilikdamas galimyb?s suklysti, kad mes atspind?sime Jo Sūnaus paveiksl?. Jis ? mus sud?jo savo lūkes?ius, o mes ? J? sudedame savo vilt?.

Mes: ?is ?mes“ integruoja ir kartu pranoksta individual? ?a?“. Vie?pats mus kvie?ia, nuteisina ir pa?lovina bendrai tokiu mastu, kad drauge apimama visa kūrinija. Daugyb? kart? mes taip stipriai pabr??davome asmenin? atsakomyb?, kad bendruomeninis lygmuo tapdavo fonu, tik puo?yba. Ta?iau ?ventoji Dvasia mus suburia, sutaiko mūs? skirtumus ir teikia nauj? j?g? vykdyti Ba?ny?ios misij? (plg. Apa?t. parag. Evangelii gaudium, 131; 235).

?i ?ventov?, kurioje esame susirink?, yra pavadinta ?vent?j? apa?tal? Petro ir Pauliaus vardu. Abudu apa?talai suvok?, koks turtas jiems buvo patik?tas, abu skirtingu metu ir ?vairiais būdais buvo pakviesti ?irtis ? gilum?“ (Lk5, 4). Visi esame Ba?ny?ios valtyje, nuolat trok?dami ?auktisDievo, būti i?tvermingi i?m?ginimuose ir laikytis Kristaus J?zaus kaip mūs? vilties. Ir ?i valtis atpa??sta savo kertin? misij? – skelbti garb?, kurios viliam?s – savo tautos centre, Prisik?lusiame Kristuje esant? Diev? – garb?, kuri vien? dien?, visos kūrinijos su ilgesiu laukiama, apsireik? Dievo vaikuose. ?tai i??ūkis, kuris mus ragina: priesakas evangelizuoti. Tai mūs? vilties ir mūs? d?iaugsmo prie?astis.

Kaip da?nai sutinkame liūdn? kunig? ir vienuoli?. Dvasinis liūdesys yra liga. Jie liūdni, nes ne?ino… Liūdni, nes neranda meil?s, n?ra ?simyl?j?: ne?simyl?j? Vie?paties. Jie atsisak? santuokos, ?eimos gyvenimo ir nor?jo sekti Vie?pa?iu. O dabar, atrodo, kad pavargo… Ir u?plūsta liūdesys. Pra?au, kai pasijusite liūdni, sustokite. Ir susiraskite i?minting? kunig?, i?minting? vienuol?. Jie i?mintingi ne tod?l, kad yra baig? universitet?, ne, ne d?l to. I?mintingi tod?l, kad geb?jo eiti pirmyn myl?dami. Eikite ir papra?ykite j? patarimo. Kai u?slenka tas liūdesys, galime prana?auti: jei jis laiku nebus pagydytas, padarys i? jūs? ?senbernius“ ir ?senmerges“. Nevaisingus vyrus ir moteris. Bijokite ?io liūdesio! J? s?ja velnias.

?iandien tos marios, ? kuri? gelm? ?turime irtis“, yra ?ios i?keliaujan?ios Ba?ny?ios visi nauji scenarijai ir nuolat nauji i??ūkiai. Turime sav?s i? naujo klausti: ko Vie?pats i? mūs? pra?o? Kas tos periferijos, kurioms labiausiai reikia mūs? buvimo, idant ten atne?tume Evangelijos ?vies?? (plg. Apa?t. parag. Evangelii gaudium, 20).

Kitaip, jei jūs nesid?iaugsite savo pa?aukimu, kas patik?s, jog J?zus Kristus yra mūs? viltis? Tik mūs? gyvenimo pavyzdys parodys mūs? vilties Jame prie?ast?.

Yra dar vienas dalykas, susij?s su liūdesiu. Supainioti pa?aukim? su ?mone, su darbu ?mon?je. Dirbu t?, darau an?, ?aviuosi tuo… Esu laimingas, nes tai turiu. Bet rytojaus dien? ateina vyskupas, kitas ar tas pats, kitas vyresnysis ar vyresnioji ir tau sako: ?Ne, palik ?it?, eik kitur.“ Tai pralaim?jimo momentas. Kod?l? Nes tu suvoksi, kad ?jai klaidingu keliu. Suvoksi, kad Vie?pats, kuris tave pa?auk? myl?ti, yra tavimi nusivyl?s. Nes tu mieliau rinkaisi būti nenustygstan?iu verteiva.

Prad?ioje sakiau, kad gyvenimas sekant J?zumi n?ra funkcionieriaus ar funkcionier?s gyvenimas. Tai gyvenimas, kupinas Vie?paties meil?s ir apa?talinio uolumo d?l ?moni?. Pateiksiu toki? karikatūr?. K? daro kunigas funkcionierius? Turi savo darbo laik?, savo biur?, atidaro savo biur? tam tikr? valand?, dirba darb?, u?daro biur?. O ?mon?s lauke. ?mon?s neprisiartina. Brangūs broliai ir seserys, jei nenorite būti funkcionieriai, pasakysiu jums vien? ?od? – artumas! Artumas, buvimas greta. Arti tabernakulio, veidas ? veid? su Vie?pa?iu. Ir arti, greta ?moni?. ?Bet, t?ve, ?mon?s neateina…“ Eik j? ie?koti! ??iandienos jaunimas neateina.“ Sugalvok k? nors: oratorij?, kur pabūtum su jais, jiems pad?tumei. Artumas ?mon?ms. Ir artumas Vie?pa?iui tabernakulyje. Vie?pats nori jūs? kaip tautos ganytoj?, vyr? ir moter?. O ne valstyb?s klero tarnautoj?. Po to pasakysiu kai k? seserims, bet v?liau.

Artumas rei?kia gailestingum?. ?iame kra?te, kur J?zus apsirei?k? kaip Gailestingasis J?zus, dvasininkas negali nebūti gailestingas. Ypa? klausykloje. Pagalvokite, kaip J?zus priimt? ?? ?mog? (ateinant? i?pa?inties). Juk t? varg?el? jau pakankamai aptal?? gyvenimas! Leiskite jam patirti atleid?ian?io T?vo gl?b?. Pavyzd?iui, jei negali duoti jam i?ri?imo, suteik jam broli?k? ar t?vi?k? paguod?. Padr?sink j? eiti pirmyn! Patikink j?, kad Dievas visk? atleid?ia! Bet daryk tai su t?vi?ka ?iluma. Niekuomet nenuvyk nieko nuo klausyklos, niekuomet nenuvaryk ?alin! ??iūr?k, tu negali… a? dabar negaliu, bet Dievas tave myli, tu melskis, sugr??k, ir pasikalb?sime apie gyvenim?…“ ?itaip. Artumas. Tai yra būti t?vu. Negi tau nerūpi tas nusid?j?lis, kad j? ?itaip nuveji? Nekalbu apie tai, kas vyksta ?ia, nes jūs? nepa??stu. Kalbu apie kitas situacijas. Ir gailestingumas. Klausykla n?ra psichiatro kabinetas. Klausykla n?ra tam, kad knaisiotum?s po ?moni? ?irdis. Klausykla yra gailestingumo vieta. Dievo susitikimo su savo vaiku vieta.

D?l to, brangūs kunigai, artumas jums taip pat rei?kia tur?ti gailestingumo ?s?ias. O gailestingumo ?s?ios, ?inote, kur gaunamos? Tabernakulyje.

O jūs, brangios seserys… Da?nai matome seseris, kurios yra ?aunios, – visos seserys yra ?aunios – bet plepa, plepa, plepa… Jūs paklauskite tos, kuris s?di pirmoje vietoje kitoje pus?je, prie?paskutin?, ar tur?jo laiko plep?ti kal?jime, kai siuvo pir?tines*. Paklauskit jos. Pra?au, būkite motinos! Būkite motinos, nes jūs esate Ba?ny?ios ir ?v?. Mergel?s Marijos ikona. Ir kiekvienas, kuris jus mato, tegu mato mam? Ba?ny?i? ir mam? Marij?. Nepamir?kite to. O mama Ba?ny?ia n?ra ?senmerg?“. Mama Ba?ny?ia neplepa, ji myli, patarnauja, augina. Jums artumas rei?kia būti motina: Ba?ny?ios ir ?v?. Mergel?s Marijos ikona.

Būti arti tabernakulio, melstis. Jausti t? sielos tro?kul?, apie kur? kalb?jau, ir būti kartu su kitais. Kunigi?koji tarnyst? ir pa?v?stasis gyvenimas yra ne funkcionieri?, o gailesting? t?v? ir motin? gyvenimas. Ir jei jūs taip gyvensite, senatv?je jūs? ?ypsena bus nuostabi ir jūs? akys ?ib?s! Nes jūs? siela bus pilna ?velnumo, romumo, gailestingumo, meil?s, t?vyst?s ir motinyst?s. Ir melskit?s u? ?it? varg?? vyskup?. A?iū!