蜜桃交友

Mi拧i懦 homilija

艩ventasis Morkus dal寞 savo Evangelijos mokymo skiria apa拧talams. J臈zus tarsi sustoja pusiaukel臈je 寞 Jeruzal臋 nor臈damas, kad jam priklausantieji atnaujint懦 sav膮j寞 pasirinkim膮, pilnai suprasdami, kad 拧i mokinyst臈 apima ir i拧bandym懦, ir skausmo momentus. Evangelistas pasakoja t膮 J臈zaus gyvenimo period膮, primindamas, kad tris kartus J臈zus prana拧avo apie savo kan膷i膮; jie gi tuos tris kartus i拧sak臈 savo sutrikim膮 ir pasiprie拧inim膮, bet Vie拧pats visus 拧iuos tris kartus nor臈jo juos mokyti. K膮 tik gird臈jome antr膮j膮 i拧 拧i懦 trij懦 J臈zaus kalb膮 apie savo kan膷i膮 (Mk 9,30-37).

Krik拧膷ionio gyvenimo kelias visuomet veda per kry啪i懦, kuris tuo metu atrodo, kad niekada nesibaigs. Pra臈jusios kartos yra i拧gyvenusios okupacijos 寞kar拧t寞, kan膷i膮 t懦, kurie buvo tremiami, netikrum膮 d臈l t懦, kurie negr寞啪o, 寞skundim懦 ir i拧davyst臈s g臈d膮. I拧minties knyga mums kalba apie teisiojo persekiojim膮, apie t膮, kuris patiria u啪gaules ir kan膷ias vien tik tod臈l, kad yra geras (plg. 2,10-20). Kiek daug i拧 j奴s懦 gali papasakoti pirmuoju asmeniu arba gimin臈je esan膷i懦j懦 istorijas apie tai k膮, tik k膮 perskait臈me. Kiek daug i拧 j奴s懦 mat臈te svyruojant寞 tik臈jim膮 d臈l to, kad Dievas neat臈jo apginti j奴s懦; kad nepaisant i拧tikimyb臈s Jam, Jis ne寞siki拧o 寞 j奴s懦 istorij膮. Kaunas 啪ino, k膮 tai rei拧kia; visa Lietuva tai gali paliudyti, kai nukre膷ia 拧iurpas vien tik i拧tarus 啪od寞 Sibiras, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur; visi vienbalsiai su apa拧talu Jok奴bu gali sakyti, jo lai拧ko, kur寞 k膮 tik gird臈jome, 啪od啪iais: kankina, 啪udo, pavydi, kovoja ir kelia karus (plg 4,2).

Ta膷iau mokiniai nenor臈jo, kad J臈zus kalb臈t懦 jiems apie skausm膮 ir kry啪i懦; jie nieko nenori 啪inoti apie i拧bandymus ir kan膷ias. Ir 拧ventasis Morkus primena, kad jie buvo susir奴pin臋 kitais reikalais, kad gr寞啪dami namo diskutavo apie tai, kuris i拧 j懦 yra did啪iausias. Broliai ir seserys, vald啪ios ir garb臈s tro拧kimas yra labai paplit臋s gyvenimo stilius t懦, kurie nepaj臈gia i拧gyti i拧 savo praeities 啪aizd懦, ir galb奴t tod臈l 拧iandien nenori 寞sipareigoti darbui. Tod臈l ir diskutuoja apie tai, kaip kas labiau su啪ib臈jo, kieno praeitis buvo tyresn臈, kas turi daugiau teisi懦 nei kiti gauti privilegijas. 艩itaip paneigiame m奴s懦 istorij膮, 鈥瀔uri yra garbinga kan膷iomis, viltimi, kasdiene kova, tarnystei sunaudotu gyvenimu, nuolatiniu sunkiu darbu鈥� (Ap. Ethort. Evangelii gaudium, 96). Tai sterilus ir tu拧膷ias po啪i奴ris 鈥� dabarties k奴rime netur臈ti kontakt懦 su m奴s懦 tikin膷ios liaudies i拧kent臈ta realybe. Negalime b奴ti kaip tie dvasiniai 鈥瀍kspertai鈥�, kurie vertina tik i拧 i拧or臈s ir vis膮 laik膮 praleid啪ia kalb臈dami apie tai, 鈥瀔aip reikt懦 daryti鈥� (plg. ten pat).

J臈zus, 啪inodamas, k膮 jie galvoja, pasi奴lo jiems prie拧nuod寞 拧i懦 kov懦 d臈l vald啪ios ir pasiaukojimo atmetimo akivaizdoje; ir kad suteikt懦 i拧kilmingumo tam, k膮 nori pasakyti, atsis臈da kaip Mokytojas, pa拧aukia juos, ir atlieka veiksm膮: centre pastato vaik膮; berniuk膮, kuris 寞prastai u啪sidirbdavo smulki懦j懦 atlikdamas darbus, kuri懦 niekas nenor臈jo daryti. K膮 膷ia 拧iandien, 拧寞 sekmadienio ryt膮, Jis pastatys 寞 centr膮? Kas i拧 m奴s懦 bus tie patys ma啪iausieji, patys vargingiausieji, kuriuos privalome priimti 拧imtosiose nepriklausomyb臈s metin臈se? Kas yra tie, kurie neturi nieko, kuo gal臈t懦 atsilyginti, kad atmok臈t懦 u啪 m奴s懦 pastangas ir m奴s懦 sav臋s apribojim膮 d臈l kito? Galb奴t tai m奴s懦 miesto etnin臈s ma啪umos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galb奴t tai vieni拧i seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasm臈s, nes yra netek臋 savo 拧akn懦. 鈥濩entre鈥� - rei拧kia esantis vienodu atstumu, taip, kad n臈 vienas negal臈t懦 d臈tis nemat膮s, niekas negal臈t懦 teigti, kad 鈥瀟ai kit懦 atsakomyb臈鈥�, nes 鈥瀉拧 nepasteb臈jau鈥� arba 鈥瀍su per toli鈥�. Dovanoti save netrok拧tant b奴ti herojais, be aplodisment懦, be noro b奴ti pirmais.

Ten, Vilniaus mieste, Vilnel臈s upei tenka aukoti savo vanden寞 ir netekti vardo 寞tekant 寞 Ner寞; 膷ia, Kaune, yra tas pats: Neris praranda savo vard膮 atiduodama vanden寞 Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad b奴tume 鈥瀒拧einanti鈥� Ba啪ny膷ia, nebijotume i拧eiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save d臈l pa膷i懦 ma啪iausi懦, u啪mir拧t懦j懦, d臈l t懦, kurie gyvena egzistencijos pakra拧膷iuose. Ta膷iau 啪inokime, kad tas i拧臈jimas, kai kuriais atvejais reikalaus sul臈tinti 啪ingsn寞, palikti nuo拧al臈j nerim膮 ir skub臈jim膮, kad i拧moktume pa啪velgti 寞 akis, i拧klausyti ir palyd臈ti likus寞 kelkra拧tyje. Kartais reiks elgtis, kaip s奴naus palaid奴no t臈vui, kuris prie dur懦 laukia gr寞啪tan膷io, kad gal臈t懦 jas atverti, kai tik s奴nus prisiartins (plg ten pat 46); arba kaip mokiniai, kuriems reikia i拧mokti tai, kad kai priimi ma啪ut臈l寞, priimi pat寞 J臈z懦.

Tad b奴tent d臈l to esame 膷ia, nekantraujame priimti J臈z懦 Jo 啪odyje, Eucharistijoje, ma啪uosiuose. Priimti, kad Jis sutaikyt懦 mus su m奴s懦 praeitimi ir lyd臈t懦 mus dabartyje, kuri savo i拧拧奴kiais ir savo 啪enklais mus nuolat 寞kvepia. Kad sektume kaip mokiniai, nes visa kas 啪mogi拧ka n臈ra svetima Kristaus mokini懦 拧ird啪iai, ir tokiu b奴du jau膷iame, kaip tampa m奴s懦 savastimi d啪iaugsmas ir viltis, li奴desys ir sielvartas, patiriami dabarties meto 啪moni懦, ypa膷 neturting懦j懦 ir vis懦 prispaust懦j懦 (plg II Vat. Sus. Past.Konst. Gaudium et Spes,1). 艩tai kod臈l mes kaip bendruomen臈 tikrai ir giluminiai esame solidar奴s su 啪monija 鈥� su 拧io miesto ir visos Lietuvos 啪mon臈mis 鈥� ir su jos istorija (plg ten pat), norime dovanoti gyvenim膮 tarnyst臈je ir d啪iaugsme, ir tokiu b奴du skelbti visiems, kad J臈zus Kristus yra vienintel臈 m奴s懦 viltis.

Popie啪iaus kalba prie拧 鈥濾ie拧paties Angelo鈥� mald膮 ir sveikinimas po maldos

Brang奴s broliai ir seserys,

I拧minties knygoje, kuri膮 gird臈jome pirmajame skaitinyje, kalbama apie persekiojam膮 teis懦j寞, apie 啪mog懦, kuris pa膷iu savo buvimu yra priekai拧tas nedoriesiems. Nedoru vadinamas 啪mogus, kuris engia varg拧膮, nepasigaili na拧l臈s net negerbia senelio (1, 17-20). Nedor臈lis mano, kad jo j臈ga yra teisingumo matas. Engti silpnuosius, naudoti j臈g膮 bet kokia forma, primesti m膮stymo b奴d膮, ideologij膮, dominuoti kalboje, naudoti prievart膮 ar represijas siekiant palau啪ti tuos, kurie tiesiog savo kasdieniu gyvenimu garbingu paprastu darb拧膷iu ir solidariu elgesiu skelbia, kad kitoks pasaulis ir kitokia visuomen臈 yra 寞manoma. Nedor臈liui per ma啪a vien to kad vedamas savo u啪gaid懦 daro, k膮 nori; dar daugiau jis nenori, kad kiti daryt懦 gera ir taip atskleist懦 jo elgesio u啪ma膷ias. Nedor臈lio blogis siekia sunaikinti g臈r寞. [V]

Prie拧 septyniasde拧imt penkerius metus 拧i Tauta mat臈 galutin寞 Vilniaus Geto panaikinim膮; tokiu b奴du u啪baigiant prie拧 dvejus metus prad臈t膮 t奴kstan膷i懦 啪yd懦 naikinim膮. Kaip kad skaitome I拧minties knygoje, 啪yd懦 tauta per臈jo per pa啪eminimus ir kankinimus. Prisimindami 拧iuos laikus, pra拧ykime Vie拧pat寞, kad suteikt懦 mums 寞啪valgumo dovan膮, kad gal臈tume laiku atpa啪inti pra啪奴tingas u啪uomazgas pasirodan膷ias 寞vairiais pavidalais, kurie atrofuoja to nepatyrusi懦 kart懦 拧ird寞, kad jie nepasiduot懦 sirenos giesmi懦 vilion臈ms.

Evangelijoje J臈zus mums primena apie pagund膮: tro拧kim膮 b奴ti pirmiems, b奴ti prana拧esniais u啪 kitus, kad atid啪iai bud臈tume ir nepasiduotume jai, kuri gali u啪simegzti kiekvieno 啪mogaus 拧irdyje. Kiek kart懦 yra atsitik臋 taip, kad kuri nors tauta ima manyti esanti prana拧esn臈 u啪 kit膮, turinti daugiau teisi懦 nei kita, daugiau privilegij懦 i拧likti arba u啪kariauti. Kokius priemones si奴lo J臈zus, kai pasirei拧kia tokios u啪uomazgos m奴s懦 拧irdyse ar kurios nors visuomen臈s arba tautos mentalitete? Tapti pa膷iu paskutiniu ir vis懦 tarnu; b奴ti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neu啪klysta, pa膷iame atokiausiame u啪kampyje; ir tarnauti, kuriant susitikimo erdves su pa膷iais paskutiniais, su atstumtaisiais. Jei galia tam tarnaut懦, jeigu leistume Evangelijai persmelkti m奴s懦 gyvenimus, tuomet solidarumo globalizacija i拧 ties懦 b奴t懦 tikrove. 鈥濸asaulyje, ypa膷 kai kuriose 拧alyse, i拧 naujo randan­tis 寞vairioms karo ir konflikto formoms, mes, krik拧膷ionys, turime primygtinai si奴lyti pripa啪inti kit膮, gydyti 啪aizdas, tiesti tiltus, megzti ry拧ius ir pad臈ti ne拧ioti 鈥瀡ieni kit懦 na拧­tas鈥� (Gal 6, 2). (Apa拧tali拧kasis paraginimas Evangelii gaudium, 67).

膶ia, Lietuvoje yra kry啪i懦 kalnas, kur t奴kstan膷iai 啪moni懦 nuo am啪i懦 stat臈 kry啪ius. Kvie膷iu Jus, kalb臈dami Vie拧paties Angelo mald膮, pra拧yti Mergel臈s Marijos, kad mums pad臈t懦 pastatyti m奴s懦 tarnyst臈s kry啪i懦, m奴s懦 apsisprendim膮 b奴ti ten, kur m奴s懦 reikia, ant to kalno, ant kurio gyvena paskutiniai i拧 paskutini懦, kur reikalingas m奴s懦 jautrus d臈mesys atstumtiesiems, ma啪umoms, kad pa拧alintume i拧 m奴s懦 aplinkos, i拧 m奴s懦 kult奴r懦 polink寞 nieku paversti kit膮, t臋sti atst奴mim膮 t懦, kurie mums nepatinka ir trukdo m奴s懦 patogumui.

J臈zus ma啪iausi膮j寞 pastato 寞 centr膮, j寞 pastato m奴s懦 vis懦 akivaizdoje, kad jaustume atsakomyb臋 atsiliepti. Prisimindami Mergel臈s Marijos 鈥瀟aip鈥�, pra拧ykime, kad ir m奴s懦 鈥瀟aip鈥� padaryt懦 tokiu dosniu ir tokiu vaisingu kaip Jos.

[Vie拧patie Angelas...]

Mieli broliai ir seserys,

Noriu pasinaudoti 拧ia proga pad臈koti Jos Ekscelencijai Respublikos Prezidentei ir kitiems Lietuvos vald啪ios atstovams, taip pat Vyskupams ir jiems pad臈jusiems parengti 拧寞 mano vizit膮; rei拧kiu savo pad臈k膮 visiems, kurie prisid臈jo 寞vairiais b奴dais, o ypa膷 savo maldomis.

Nor臈膷iau ypating膮 mint寞 拧iomis dienomis skirti 沤yd懦 bendruomenei. 艩iandien po piet懦 a拧 melsiuosi prie paminklo Geto aukoms Vilniuje, septyniasde拧imt penktosiomis jo sunaikinimo metin臈mis. Tegul Auk拧膷iausiasis laimina dialog膮 ir bendr膮 寞sipareigojim膮 teisingumui bei taikai.

Gra啪aus sekmadienio! Skani懦 piet懦!