蜜桃交友

Paie?ka

 Liudmyla ir Julija Liudmyla ir Julija 

Dviej? ukrainie?i? draugi? istorija ir misija: pad?damos kitiems, gelbstime save

Psichoterapeutei i? Kyjivo Liudmylai terapija vis? pirma yra ?mogi?kas susitikimas, kur ?mogus sutinka kit?, ken?iant? sielvart? ir skausm?. Romoje gyvenanti ir dirbanti Julija prisipa??sta, kad j? savanoryst? i?gelb?jo. Dvi moteris sieja draugyst? ir noras pad?ti kitiems, nepamir?tant sav?s.

Julija Orlenko ir Liudmyla Jalova yra kilusios i? Sum? regiono ?iaur?s Ukrainoje. Liudmila gyvena Kyjive, ji ge?talto terapeut?, atvyko ? Rom? pas savo draug? Julij? – jos kilusios i? to pa?io kra?to ir draugauja daugiau nei 25 metus. Julija gyvena Romoje nuo 2004 m.

??mogui reikia kito ?mogaus.“ Nors nuo Rusijos invazijos prad?ios pra?jo daugiau kaip dveji su puse met? ir ?inios bei mirties ir naikinimo vaizdai nebesukelia tokio ?oko, kaip prad?ioje, nerimas ir skausmas i?lieka beveik nuolatiniai. Draug?s ukrainiet?s pasidalijo savo patirtimi, kaip jos susidoroja su ?iuo karo sukeltu stresu: Liudmyla Kyjive, kur da?nai girdimos oro pavojaus sirenos, ir Julija Romoje, toli nuo karo, bet kur kartais vaizduot? sukuria dar baisesn? vaizd?, kas gali nutikti jos ?eimai Ukrainoje.

Dirbdama psichoterapeute Liudmyla kasdien susiduria su kit? ?moni? skausmu ir kan?ia. ?Paradoksalu, bet kai pra?jus dviem m?nesiams nuo plataus masto invazijos prad?ios atnaujinau darb? su pacientais, pasijutau geriau. Nes ?mogui reikia ?mogaus. Terapija vis? pirma yra susitikimas: vienas ?mogus susitinka su kitu sielvarto ir skausmo apimtu ?mogumi. O dar labiau, jei gyvename tame pa?iame kontekste, kaip ir mūs? pacientai. Pirmosiomis karo dienomis negal?jau dirbti, nes gyvenau prisiglaudusi pas savo draugus Kyjive. Vienas i? mano pacient? buvo rus? okupuotoje vietov?je, jis gyveno rūsyje, ir mes bendravome ?inut?mis. Negaliu sakyti, kad su juo tai buvo klasikin? psichoterapija, nes etikos kodeksas tokio būdo nenumato. Ta?iau etikos kodeksas nenumato ir karo. Tai, kas daro mus ?mon?mis ir d?l ko egzistuoja terapija, yra empatija, buvimas ?mogumi ?alia kito ?mogaus. Kartais sunku i?tverti kito ?mogaus skausm?, nes jis per stiprus.. Ta?iau manau, kad būtent tai mus ir gelbsti, kad ?nesustingtume“ ir neprad?tume gyventi tik ?iuo skausmu, neapsvaigintume sav?s alkoholiu ar kuo nors kitu“, – sako Liudmyla.

Romoje gyvenan?ios Julijos patirtis patvirtina jos draug?s ?od?ius. Nepaisant didelio streso, kur? suk?l? Rusijos invazija ? Ukrain?, Julija ir toliau dirbo. Kaip ir daugelis kit? ukrainie?i? ?vairiose pasaulio ?alyse, ji ?m? rinkti vaistus ir būtiniausius reikmenis ir si?sti juos ? savo ?al?. Kur? laik? rinkusi humanitarin? pagalb? Ukrainai, Julija suprato, kad gal?t? būti naudingesn? pasitelkusi savo, kaip vert?jos, profesinius ?gūd?ius. Tod?l ji pasiūl? savo pagalb? Romos Kūdik?lio J?zaus pediatrinei ligoninei, kur iki ?iol teb?ra ligonin?s greitosios pagalbos skyriaus savanor?. 2022 m. prad?ioje, kai vaik? i? Ukrainos atvykdavo kasdien, jos, kaip ir kit? savanori?, pagalba buvo labai svarbi.  Julija pasakoja, kad i? prad?i? man?, jog nesugeb?s susitvarkyti. ?Kaip ir visi u?sienyje gyvenantys ukrainie?iai, – prisipa??sta ji, – nuolat, 24 valandas per par?, skai?iau, ?iūr?jau naujienas i? Ukrainos ir ma?iau, kokie baisūs dalykai vyksta, nuolat i?gyvenau krizes. Maniau, kad būdama tokios būsenos negaliu eiti pas ?mones, kurie i? ten pab?go ir visk? patyr? savo kailiu. Bet paskui supratau, kad ?mon?ms man?s tikrai reikia. Ir galiu pasakyti, kad tai mane i?gelb?jo. Buvau nustebusi, nes tai pad?jo man nusiraminti ir taip pat leido palaikyti savo giminai?ius,  kurie apsisprend? pasilikti Ukrainoje“, – pasakoja Julija.

Per kar? i? daugelio ukrainie?i? gird?jome, kaip pagalba kitiems pad?jo jiems ?veikti nerim?, stres? ir kan?ias. Ta?iau kaip rasti pusiausvyr? tarp pagalbos kitiems ir rūpinimosi savimi krizin?je situacijoje, neperdegti?  Terapeut? sako, kad kai padedama kitiems, ypa? kai dalyvauja daug ?moni?, ?mogus jau?iasi dalyvaujantis ka?kokiame labai dideliame darbe, jis nuolat patiria adrenalino antplūd? ir da?nai jau?ia, kad dabar ne laikas galvoti apie save. Ta?iau Liudmyla pataria rūpintis pirmiausia savimi, nes tik tada galime pad?ti kitiems. Ji pastebi, kad Ukrainoje per pastaruosius de?imt met? ?mon?s prad?jo leisti sau galvoti apie save, apie savo poreikius. Pastaraisiais metais, ypa? prasid?jus Rusijos invazijai, Ukrainoje atsirado daug viet?, kur galima gauti psichologin? pagalb? ir vaikams, ir suaugusiesiems. ?A?iū Dievui, psichoterapijos kultūra mūs? ?alyje pasikeit?: tie, kurie kreipiasi pas psicholog?, psichoterapeut?, neb?ra laikomi psichi?kai nesveikais. Psichiatrija jau neb?ra tokia, kokia buvo Soviet? S?jungoje.“

(D?/Pope)

2024 spalio 19, 13:53