蜜桃交友

Pasimokykite i拧 palyginimo su figos med啪iu: kai jo 拧aka sumink拧t臈ja ir sprogsta lapai, j奴s 啪inote, jog artinasi vasara. Taip pat i拧vyd臋 tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenks膷io. I拧 ties懦 sakau jums: nepraeis n臈 拧i karta, kol visa tai 寞vyks. Dangus ir 啪em臈 praeis, o mano 啪od啪iai nepraeis. Ta膷iau tos dienos ar tos valandos niekas ne啪ino, nei dangaus angelai, nei S奴nus, tik T臈vas. (Mk 13,24-32)

BUD臇JIMAS: ILG臇TIS IR LAUKTI

I拧girsti Dievo kvietim膮 bet kuris laikas yra tinkamas. M奴s懦 啪emi拧kojo gyvenimo pabaiga visuomet yra staigmena鈥�

Netgi tuomet, kai atsisveikinimas su 拧iuo pasauliu ateina po ilgos ir kankinan膷ios ligos, vien膮 kelio etap膮 baigianti ir atverianti kit膮, galutin臋, tikrov臋 akimirka nei拧vengiamai rei拧kia egzistencin寞 sukr臈tim膮. Tada tr奴kin臈ja visi jausminiai ry拧iai, u啪temsta saul臈, m臈nulis daugiau nebeatspindi 拧viesos, ir nuo m奴s懦 kasdienyb臈s dangaus 啪vaig啪d臈s pabyra 啪emyn. Nei拧vengiamas atsiskyrimo jaudulys鈥�

Tada da啪nai 啪mon臈s nei拧vengia ir skausming懦 svarstym懦: kokia yra m奴s懦 gyvenimo prasm臈? Kurlink mus veda viltis? B奴na, kuomet net kalb臈ti nebegalintis 啪mogus 拧寞 klausim膮 i拧sako savo akimis.

Vie拧pats J臈zus kvie膷ia mus nebijoti 啪velgti 寞 ateit寞 ir nuolat bud臈ti, ragindamas i拧mokti pamatyti Jo at臈jimo 啪enklus. Taip m奴s懦 gyvyb臈s simboliu tampa figos medis pavasar寞, kuomet 拧akas nus臈ja pirmieji lapeliai. Tada 啪inome, jog ateina vasara鈥�

Ka啪kas pana拧aus yra ir su m奴s懦 gyvenimu. Matydami praeinan膷ias dienas, valandas ir sekundes, mokom臈s suprasti, jog visuomet yra 鈥瀟inkamas metas鈥�.

Tai metas, priklausantis Vie拧pa膷iui, Jo at臈jimui, susitikimui su Juo, am啪inos 拧vent臈s prad啪ia. Visa tai mums pa啪ad臈jo J臈zus, ta膷iau mums, 寞takojamiems 啪mogi拧ko, mirties baim臈s paveikto trapumo, labai sunku tai suprasti ir tuo 寞tik臈ti. Kur kas da啪niau matome i拧vargintus, ligos sunaikintus, tragi拧kuose 寞vykiuose su啪alotus k奴nus, tod臈l ir pasiduodame b奴senai, kurioje stinga 拧viesos ir tik臈jimo.

Ta膷iau J臈zus ragina 啪velgti pla膷iau, tik臈ti Jo 啪od啪iais ir pasitik臈ti Juo. Kitais 啪od啪iais galima b奴t懦 pasakyti, jog mes esame raginami apsispr臋sti, kas mums yra svarbiau: m奴s懦 menkumas ar Vie拧paties pa啪adas?

J臈zaus atsakymas kupinas 拧velnumo. Jis kalba apie i拧rinktuosius, kurie niekuomet nebus pamir拧ti, kurie yra kvie膷iami 寞 meil臈s susitikim膮 su T臈vu. 艩is susitikimas tikrai yra 寞manomas, netgi u啪tikrintas, jei mes gyvenome meil臈s gyvenim膮, jei m奴s懦 trapi ir menka b奴tis buvo kupina gailestingumo, ramyb臈s, 拧irdies neturto, pasi拧ventimo teisingumui, d臈mesingumo vargui ir vargstantiems, pasiry啪imo i拧k臋sti persekiojimus vardan m奴s懦 vis懦 Mokytojo J臈zaus, drauge i拧laikant 拧irdies nuolankum膮. Jei visi 拧ie m奴s懦 gyvenimo vaisiai, kuriuos J臈zus buvo i拧sak臋s savo palaiminimuose, buvo m奴s懦 gyvenimo pasirinkim懦 pagrindu, kod臈l tur臈tume bijoti Vie拧paties at臈jimo? Susitikimas su Juo, nors akimirkai ir rei拧kia bais懦 ir skausming膮 vis懦 啪mogi拧k懦 jausm懦 nutr奴kim膮, atperka visa tai Karalyst臈s laime, kai viskas tampa ai拧ku ir kiekvienas 啪mogus, kur寞 mylime, perkeistas ir naujas am啪iams lieka m奴s懦 gyvenime. Tai rei拧kia: b奴ti apgl臈btiems Dievo meil臈s.

Jei mes r奴pinam臈s kiekvien膮 savo gyvenimo akimirk膮 gyventi vienyb臈je su Vie拧pa膷iu, kod臈l tur臈tume stengtis su啪inoti Jo at臈jimo dien膮 ir valand膮? Juk mes jau esame su Juo. Kai ateis ta diena, kuomet J臈zus pasibels 寞 m奴s懦 拧irdies duris, kviesdamas eiti su Juo, suprasime, kad tai n臈ra pirmas kartas, kad jau daugyb臋 kart懦 Jis jau buvo at臈j臋s pas mus, nor臈damas b奴ti drauge. Pakanka tik prisiminti skausmo ir kan膷ios met膮, pakeltas skriaudas ir neteisybes, i拧k臋stas ligas, pam膮styti apie d啪iaugsm膮, patirt膮, bendraujant su savo artimaisiais, pagelbstint 啪mogui, atiduodant tai, kas gal ir mums patiems buvo reikalinga, dar kart膮 pajusti ramyb臋, u啪pl奴dusi膮 拧ird寞 maldos metu, ir suprasime, jog Vie拧pats mus nuolat veda pirmyn.

Mes laukiame ir jau esame kartu, ilgim臈s ir budime, 啪inodami, 鈥瀓og Jis jau arti, prie slenks膷io鈥溾��

(Mons. Adolfas Gru拧as)